Taip veikiausiai būtų galima, be visų kitų įvardijimų, apibūdinti tai, kas slypi už žodžių „šiuolaikinis šokis“. „Vikipedijoje“ rašoma, kad šiuolaikinis šokis gimė kaip pasipriešinimas griežtiems baleto kanonams – ir tai įvyko ne vakar ar užvakar… Pirmieji, išdrįsę išeiti į sceną ir atrodyti bei šokti kitaip, nei buvo įprasta (klasikinis Isadoros Dunkan pavyzdys), turėjo būti drąsūs ir ryžtingi. Tai buvo naujumo paieškos ir pasipriešinimas suvaržymams. Šiandienos šiuolaikinis šokis nutolęs nuo savo pirmtakų, nes laikui bėgant jo spalvų, išraiškos priemonių ir žanrų spektras tapo labai platus ir įvairus.
Šiandien mes apie tai gal nekalbėtume (ar kalbėtume kitaip), jei daugiau nei prieš ketvirtį amžiaus, 1997-aisiais, Marijampolėje choreografė Daina Misiukevičienė nebūtų subūrusi norinčių šokti jaunų žmonių į kitokį, ne tautinių ar vadinamųjų pramoginių, šokių kolektyvą. „Arabeskas“ – dabar šį vardą žino daug kas, jis neatsiejamas ir nuo vadovės vardo, ir nuo festivalio „Vizijos“, rengiamo nuo 2004-ųjų kas antri metai. Taigi – šiemet festivalio 20-metis!
Kas lankėsi, tas žino, kad tai nėra tik koncertai – dešimčių kolektyvų, šimtų dalyvių, atvykusių iš įvairių vietų, pasirodymas scenoje. Žodis „edukacinis“ – ne šiaip sau: kiekvieną kartą stengiamasi, kad dalyviai išsivežtų ir kuo daugiau žinių, gautų seminaruose iš šios srities profesionalų, taip pat ir bendraudami. Šių metų programoje – susitikimai su Kristina Tarasevičiūte, Raidu Petrausku, Guste Rastenyte, Kamile Karpalovaite. Na, o „Arabesko“ šokėjoms didžiulis iššūkis – interaktyvus performansas-šokio spektaklis „(Ne)Pakankama“, kvietęs į Kultūros centrą pirmąją festivalio dieną.
„Aš nestoviu pirmoje eilėje, nes esu nepakankamai graži, nepakankamai protinga, ypatinga. Stengiuosi būti tobula, bet to nepakanka. O tai kas aš esu?“ Ar ne šis klausimas jaunam žmogui (išskyrus gal tik vieną kitą) yra svarbiausias? Anksčiau ar vėliau tarp daugelio kitų išnyrantis kaip nerimo ar baimės siluetas, traukiantis gilyn kaip liūdesio liūnas… Pakilti! Išsitiesti! Eiti… Šokti. Ar pajutote visa tai, žiūrėdami į sceną – patys joje sėdėdami taip arti šokėjų, kad galima buvo matyti blakstienų virptelėjimą, o ir stebėdami vyksmą salėje iš balkono? Po spektaklio aidėjo aplodismentai, pasklido gėlių puokštės, choreografas Marijanas Staniulėnas stovėjo apsuptas besišypsančių šokėjų… Ir čia pat įvyko improvizuotas interviu apie tai, kas ką tik įvyko – ir ne vien.
Marijanas Staniulėnas tikrai matytas kone visiems – jis buvo ne tik „Eurovizijoje“ dalyvavusios grupės „The Roop“ choreografas, bet ir pats šoko, dalyvauja daugybėje muzikinių televizijos projektų, moko dalyvius… judėti. Pats, sakė, į šį žanrą paniro vėlokai: šoko tautinius šokius, slidinėjo, o būdamas 21-erių pamatė „Auros“ festivalį ir „kažkas įvyko. Šokau, mokiausi iš žymiausių Europos choreografų – „Auroje“ buvau devynis metus.“ O paskui – gatvės šokiai, kurie reikalauja begalinės energijos… Vyras sakė, kad visą laiką domisi daugeliu dalykų: jam patinka daug judėti, važinėti (važiuojant gera mąstyti), patinka keistis, verkti… Kalbėdamas apie komercinius televizijos projektus sakė, kad tai yra intensyvus darbas: gauni muziką, o po keturių dienų jau filmavimas. Per tą laiką dalyvis turi išmokti judėti, šokti… „Šokti gali kiekvienas – svarbu, ką nori tuo pasakyti. Viską kuriu vietoje: pamatau žmones ir kuriu; stengiuosi atsipalaiduoti.“
Nedaug laiko buvo ir rengiant šį spektaklį. Jis pasidžiaugė nuostabia scena (beje, ji buvo kitokia, be užuolaidų), kurioje galima kurti įdomius dalykus. Džiaugėsi ir šokėjomis, kurios atliko didelį darbą, sugebėjo atsiverti ir sukurti istoriją. Ar žiūrovai tai pastebėjo? Pasak Marijano, gyvendami televizijos ir technologijų pasaulyje žmonės atpratę „kramtyti“ (mąstyti). Jaunimas nori greito rezultato, nėra gylio, o vyresnių požiūris jau kitoks. Jis pats mokosi nuolat. „Per 20 metų Lietuvoje pokytis šioje srityje didžiulis, nors gerų šokio mokyklų (taigi ir šokėjų) nėra daug. Esu dėkingas šio spektaklio šokėjoms už tai, kaip jos keitėsi viso proceso metu, kad sugebėjo ne tik vaizduoti, bet ir būti. Ar tai pastebėjo mergaičių artimieji, kiti žiūrovai?“
Kitą dieną, be seminarų, žinoma, buvo daug pasirodymų. Įvairių stilių, skirtingo amžiaus šokėjų kolektyvai suvažiavo iš visos Lietuvos, kiekviena šokių kompozicija buvo vis kitokia, o solo platformoje „Mano vizija“ galėjo improvizuoti ne tik šokėjai, bet ir žiūrovai… Šio projekto vadovė Eglė Misiukevičiūtė, išauginta „Arabesko“, džiaugiasi, kad „Vizijos“ per dvidešimt metų tapo vienu stipriausių šokio festivalių Lietuvoje, kad į Marijampolę atvyksta ne tik daugybė šokėjų, bet ir šokio profesionalai.
Festivalį iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Marijampolės savivaldybės administracija, projekto partneris – Kultūros centras. Taip pat festivalį rėmė nemažai ištikimų bičiulių.
Komentarai nepriimami.