(įspūdis ir šiek tiek nostalgijos)
Po ilgesnio laiko Kalvarijos mėgėjų teatras „Titnagas“ vėl pakvietė į premjerą. Tradiciškai – salė buvo pilnutėlė, spektakliui pasibaigus artistai ir režisierius Kęstutis Krasnickas paskendo gėlėse, šmaikščiai visus pasveikino Kalvarijos savivaldybės meras Nerijus Šidlauskas… Tradiciškai repertuarą papildė dar viena lietuvių autoriaus pjesė, bet ne visai tradicinė – šiuolaikinė (jų teatro mėgėjai nelengvai randa), jau dabarties aktualijas vaizduojanti.
Tiek beveik ir užtektų pasakyti glaustai, kaip dabar įprasta, informuojant apie įvykį. Bet… Kai paminėję artistų pavardes bandytume prisiminti, kiek kartų daugumą jų žiūrovai jau yra matę šioje scenoje, kokių tik personažų jie nėra įkūniję – veikiausiai susipainiotume. Nes visa tai vyksta jau… sunku patikėti – beveik keturiasdešimt metų: nuo 1985-ųjų Kalvarijoje gyvuoja mėgėjų teatras „Titnagas“. Taigi jubiliejus, kaip įprasta sakyti, ne už kalnų ar marių…
Po premjeros šurmulio (o ypač, kiek teko nugirsti, po sudėtingo ėjimo iki jos) apie tai dar nesinori klausinėti, nors, žinant kietą „Titnago“ būdą, nenustebtum išgirdęs, kad… Gal mąstoma apie leidinį? Nes knyga „Kalvarijos teatras šimtmečio vygėj“ išleista (sunku patikėti, kaip greit bėga laikas!) prieš dešimtmetį, 2015-aisiais (sudarytojai Rasa Januškienė, Kęstutis Krasnickas ir Aurimas Galianovas). Joje kruopščiai po trupinėlį surankiota Kalvarijos krašto teatro istorija nuo pirmųjų lietuviškų vakarų, viešų vaidinimų, kuklių šios veiklos apraiškų regione XX a. pradžioje ir dar anksčiau – iki „Titnago“ ir jo trisdešimtmečio… Pastarasis dešimtmetis buvo ir kūrybingas, ir sudėtingas, ir pilnas gyvasties, kita vertus, po minėtos knygos pasirodymo atsirado naujų faktų ir iš praeities.
Ir knygą, ir jubiliejų prisiminiau galvodama apie premjerą ir apie tai, kas gi tuos žmones, ne tik kalvarijiečius, traukia į sceną ir dešimtmečiais (!) juos joje laiko? Kas traukė vaidinti mano ramų, lėtą krikštatėvį prieš kelias dešimtis metų: vaikui buvo įdomu, kaip dėdė, sugrįžęs po darbų kolūkyje, vakarais mokosi tai Petro Kurmelio, tai Vingių Jono, tai dar kokią rolę, garsiai kalba, rėkauja… Atrodė: ko jis prieš tuos vaidinimus taip nervinasi, vietos sau neranda – vis bijojo, kad užmirš žodžius, kad kažkas nutiks. Vis žadėjo: šitas kartas paskutinis… Iki kito. Gal kažkas mokėjo gražiai pakviesti, o gal pačiam nesuvokiant norėjosi persikūnyti į kažką, o gal tai daryti skatino pomėgis skaityti – nugvelbus retą valandėlę nuo visų kaimo darbų…
…Taigi – „Titnago“ premjera: Edmundo Untulio komedija „Duok mums ramybę“. Žemaitijoje gyvenantis ir šia kalba taip pat rašantis pjeses autorius dėmesį sutelkia į šių dienų aktualijas ir jų atnešamas problemas ar džiaugsmus. Veiksmas vyksta mūsų dar nepamiršto, geru žodžiu tikrai neminimo karantino metu. Darbas nuotoliniu būdu, būtinybė izoliuotis esant net mažiausiam įtarimui – nuo ko ir kur net nežinia, noras bendrauti (ne tik profesinėje plotmėje) – taigi ir karantino pažeidimas, pareiga būti budriems ir apie pažeidėjus pranešti „kam reikia“…
Tokiose pinkliose situacijose vingiuoja pjesės herojai. Mokytoja Rima (Rasa Matulevičienė), šiltnamyje izoliuotas jos vyras Žilvinas (Mindaugas Geležauskas), vienišas, ieškantis artimos sielos mokytojas Bronius (Reimundas Tyras), meniškoji Solveiga (Sandra Pieterytė-Raibikienė), iš „ubagyno“ pasprukusi Stefa (Lina Leonavičienė), galimai atsidūrusi pamestos dukros namuose… Ir tvarką kontroliuojanti griežtoji Rita (Renata Jarimavičienė). Dailininkė Vilija Gumauskaitė (ištikimai žingsniuojanti su teatru daugybę metų), pastatymų dalies vedėja – Laima Lastauskienė. Ne vienam atlikėjų tai jau n-tasis spektaklis, bet buvo ir šaunių debiutų, nuteikiančių viltingai.
Premjera, žinoma svarbu, bet dar svarbiau, kad tai būtų tik spektaklio krikštynos – o paskui prasidėtų tikrasis gyvenimas. Taip jau buvo su daugybe „Titnago“ darbų – linkėkime, kad užtektų stiprybės, kantrybės (ir reikiamos paramos). Nes vėl laukia teatrinė vasara.
Komentarai nepriimami.