Rūtą Augustinavičiūtę (34 m.) daugelis marijampoliečių puikiai prisimena nuo tada, kai ji prieš šešerius metus atidarė savo „Namų restoraną“ Marijampolės miesto širdyje, Gedimino gatvėje. Daugelis liūdėjo, kai prieš ketverius metus Rūta skaudančia širdimi savo verslą pardavė ir išvyko iš Marijampolės. Dabar ji treji metai gyvena Klaipėdoje. Kuo užsiima uostamiestyje namus radusi marijampolietė? Kokias restoranų madas ji pastebėjusi? Ir apie skonių skirtumus, ir apie netyčia atsitikusius dalykus, ir apie bulvę „su polėkiu“ – šiame interviu.
Nuotrauka iš asmeninio Rūtos Augustinavičiūtės albumo.
– Esu laiminga, kad pagaliau esu Klaipėdoje! Daug metų vyliausi: gal kokie darbo santykiai nuves mane į pajūrį? Bet vis taip neatsitikdavo. Netyčia atsidūriau čia ir džiaugiuosi – labai patinka šis miestas.
– Grįžkime prie Marijampolės ir jūsų „kūdikio“ – „Namų restorano“. Ar nebuvo gaila jį palikti?
– Jau beveik ketveri metai praėjo. Pirmieji metai buvo sunkūs – tarsi būčiau palaidojusi artimą žmogų. Niekada tokio jausmo nesu jautusi prieš tai.
– Bet kodėl tai atsitiko?
– Paprastai: labai pavargau. Daug apmąstymų suteikė karantinai, daug ką jų metu pergalvojau. Kadangi verslą vysčiau beveik viena (verslo partneris vystė ir kitus verslus, restorano veikloje buvo epizodiškai), tai dirbti reikėjo pačiai septynias dienas per savaitę dvidešimt keturias valandas. Restoranas man buvo kaip pirmas vaikas: viskas labai jautru, labai baisu, kai kur gal ir per daug dramatizmo, gal ir pati buvau per didelė maksimalistė. Man kokybės faktorius buvo svarbiausias, kasdien turėjau dalyvauti restorano veikloje. Kai žvelgiu atgal, manau, kad dabar daug ką daryčiau kitaip. Galėjau ir turėjau darbuotojais pasitikėti labiau, deleguoti jiems darbus, o tai pavykdavo ne visada. Šiandien, pasinaudodama proga, noriu nuoširdžiai padėkoti buvusiems darbuotojams ir verslo partneriams už pagalbą vystant „Namų restoraną“.
– Jei susiklostytų aplinkybės, ar norėtumėte grįžti į savo gimtąjį miestą, į „Namų restoraną“ ir pradėti iš naujo?
– Anksčiau būčiau norėjusi, o dabar į tai žiūriu kaip į gerą patirtį, kuri leido daug ką suvokti. Tuomet neturėjau jokios verslo patirties. Bet, kiek tos patirties beturėtum, tai nereiškia, kad bus lengva turėti savo restoraną. Kai kalbuosi su žmonėmis, daug kas idealizuoja tokį versliuką, sako, gal senatvėje atsidarytų jaukų savo restoranėlį. Visiems jiems sakau: tai yra naivus noras, nes net ir mažame restoranėlyje reikia labai daug ir labai sunkiai dirbti. Gali tiesiog pristigti jėgų.
– Ar buvote kada sugrįžusi į savo įkurtą restoraną?
– Vieną kartą buvau. Labai džiaugiuosi, kad jis vis dar yra, kad kardinaliai nepasikeitė. Dabartiniai restorano savininkai – žmonės, kurie ateidavo pas mane pietauti. Tai irgi smagu. „Namų restoranas“ – mano indėlis, likęs Marijampolėje.
– Iš „Namų restorano“ patraukėte į „niekur“?
– Įsidarbinau maisto technologe Kaune. Bet darbas kompiuteriu kiekvieną dieną – ne man. Pamačiau socialiniame tinkle skelbimą, kad viename Klaipėdos restorane vasarą reikia trumpos pagalbos – mėnesiui. Nors savo vasarą buvau susidėliojusi visai kitaip, nesiruošiau jokiame restorane dirbti, bet atvažiavau tam vienam mėnesiui. Po to pasilikau trims, o po to pasilikau gyventi šiame mieste.
– Kuo sužavėjo uostamiesčio restoranas, kad taip nusprendėte?
– Tai buvo nuostabi vieta, ypač aukšto lygio virtuvė, patiekalai ir produktai. Man pačiai buvo labai įdomu, be to, ir aplinka, ir kolektyvas buvo nuostabūs. Bet viskam ateina laikas. Po trejų metų darbo (buvau virtuvės šefė) supratau, kad virtuvėje neaugu, čia daug rutinos, viskas kartojasi, tampa neįdomu. Dirbi 14 ir daugiau valandų, tai kainuoja daug vidinių resursų. Kai išėjau, pradėjau galvoti, kad pats laikas būtų mokytis, nes pasaulis nestovi vietoje, ir tokios profesijos kaip virtuvių šefai turi eiti su pasauliu į priekį. Panorau pakeisti savo kvalifikaciją, turėti daugiau žinių, kad galėčiau tam tikrus dalykus pasidaryti pati, jei sugalvosiu pradėti savo verslą, kad žinočiau pagrindus, kurie bus svarbūs vienokiame ar kitokiame mano darbe. Taigi mokausi Socialinių mokslų kolegijoje, specialybė – multimedijos technikas. Ji apima labai daug sričių: tai visa socialinė medija, komunikacija ir daug kitų dalykų. Dabar toks metas, kai gyvenime, darbe to labai reikia.
– Kaip jūsų gyvenime atsirado „Skonių Madagaskaras“? Kas tai yra?
– Tai netyčia atsitikęs dalykas. Kadangi dienomis studijuoju, tai vakarai ir savaitgaliai – mano! „Skonių Madagaskaras“ – vaikų kulinarijos studija, joje vedu pamokas vaikams ir tėvams. Gaminame įvairius patiekalus, savaitgaliais vyksta gimtadieniai ir kitokios šventės. Labai smagus užsiėmimas! Padedame vaikams susidraugauti su virtuve, čia gimsta tokia emocija! Vis tik manau, kad nei tobulos bandelės, nei blizgantys šaukšteliai, nei tai, kad esame vieninteliai pajūrio regione, niekam neįsimintų, jei šiame darbe neįdėtume širdies.
– Grįžkime prie virtuvės. Ar skiriasi žmonių skoniai, pavyzdžiui, Marijampolėje ir Klaipėdoje?
– Labai skiriasi, viskas nuolat keičiasi. Jei dabar būčiau Marijampolėje, kurčiau visai kitokį meniu, nei kūriau tada. Štai Klaipėdoje labai mėgstami kiek lengvesni patiekalai – šviežia žuvis, jūros gėrybės. Pastebėjau, kad pajūrio regionas labai mėgsta gerą vyną, gerus, išjaustus, o ne šabloniškus kokteilius. Kartelė čia iškelta labai aukštai, visada turi eiti žingsniu priekyje.
– Ar vis dar tenka sukurti naujų receptų?
– Absoliučiai visi patiekalai pasaulyje jau išrasti, gali būti tik jų variacijos. Bet virtuvėje nuolat ką nors kuri ir perkuri. Meniu turi būti nuolat atnaujinamas – kitaip šio darbo neįsivaizduoju. Žinios, kurias turiu galvoje, niekur nedingsta, iki šiol įvairių patiekalų receptai gimsta galvoje. Kai atsipalaiduoja tas kūrybinis „raumuo“, kai virtuvė tampa ne darbu, bet kūrybine aikštele, yra daug lengviau ir smagiau. Kūrybinis elementas šiame darbe yra pats svarbiausias.
– Iš kur tas pomėgis gaminti – gal paveldėtas?
– Visiškai nepaveldėtas – nei iš močiutės, nei iš mamos. Tai atsirado iš poreikio: užaugau tik su mama, tai niekas su kotletukais nelaukdavo grįžtančios iš mokyklos, reikėdavo pačiai pasigaminti. Kai per TV pradėjo rodyti maisto guru Džeimio Oliverio laidas, supratau, kad maisto gamyba gali būti kūrybinis darbas, polėkis, laisvumas. Pradėjau gaminti ir pati. Patiko!
– Ar virtuvėje yra mados?
– Žinoma, ir jos keičiasi nuolat. Pastaruosius dvejus trejus metus pastebiu, kad einame „į savo pradžią“ – maksimalų produktų išnaudojimą, kad nebūtų, ką išmesti. Jei turime, pavyzdžiui, morką, tai iš jos galime pagaminti penkis skirtingus patiekalus, maksimaliai atskleisdami pačias geriausias jos savybes. Jei produktas turi kokį nors koncentruotą skonį, jo nereikėtų užgožti padažais ar prieskoniais. Sakyčiau, atsirado daugiau paprastumo virtuvėje – galbūt mažiau technikos, bet daugiau širdies, daugiau vidinio pajautimo nei klasikinio prancūziško kulinarinio šleifo.
– Ar, pavyzdžiui, bulvė gali būti įkvėpimas virtuvės šefui?
– Aišku, kad gali. Reikia tik į galvą įdėti laisvės. Nes kol kas bulvė, mūsų supratimu, yra labai apibrėžtas ir aiškus produktas. O iš tiesų bulvė gali būti „su polėkiu“ – iš jos galima pagaminti labai daug dalykų. Tik turėkime drąsos kitaip į ją pažiūrėti.
– Ačiū už pokalbį ir įkvėpimą kitaip „prakalbinti“ bulvę, morką ar burokėlį.
Taip pat rubrikoje „Šeimininkės kampelis“ rasite pašnekovės pasiūlytą „švilpikų“ receptą.
Komentarai nepriimami.