Marijampolės vardo sugrąžinimo 35 metų sukaktis sulaukia gausybės publikacijų. Štai neseniai apie tai rašė ir Benjaminas Mašalaitis. Straipsnio autorius galimai siūlo miesto gimtadienį skaičiuoti nuo amžių eigoje prisijungtų kaimų paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose, bet ir čia įvelia keletą klaidų.
Straipsnyje rašoma, kad dabartinio Marijampolės miesto dalis yra Narto kaimas, bet iki šiol šis kaimas yra Liudvinavo seniūnijoje? Pirmą kartą Narto kaimas paminėtas rašytiniuose šaltiniuose ne 1681 m., kaip teigia straipsnio autorius, bet Prienų seniūnijos inventoriuje 1677 m. Jeigu jau mini aplinkinių kaimų „gimtadienius“, tai keista, kad palieka nuošalyje Tarpučių kaimą, kuris kitame Šešupės krante atsirado 1690 m. Painiava ir su Mokolų kaimu, nes dabartinis Mokolų mikrorajonas yra išsidėstęs Tarpučių kaimo žemėse, o Mokolų kaimas tebestovi „ant kalno“.
Galima pajuokauti, kad būsimas istorikas praleido paskaitas, kuriose buvo kalbama apie tarptautinį istorikų susitarimą valstybių, miestų, miestelių, kaimų „gimimo data“ laikyti jų pirmąjį paminėjimą rašytiniuose šaltiniuose. Atsiverskime solidžią Visuotinę lietuvių enciklopediją ir rasime: „Panevėžys pirmą kartą paminėtas 1503 m., 1579 m. pirmą kartą paminėtas Prienų miestelis“ ir t. t. Vadovaujantis B. Mašalaičio logika, Lietuvą galima būtų pasendinti bent tūkstančiu metų, nes dabartinėje Lietuvos Respublikos teritorijoje yra nemaža dalis istorinių sūduvių žemių, o, kaip žinia, Ptolemėjus sūduvius paminėjo prieš du tūkstančius metų…
Naujas B. Mašalaičio atradimas – tai Jono Totoraičio paliktas įrašas apie Stara Būdos kaimą. Stara Būda kaimas tikrai minimas Prienų metrikose 1703 m., tačiau iš esamo teksto negalima šio įrašo lokalizuoti, t. y. nustatyti, kur šis kaimas yra. Kad būtų aiškiau, pateiksiu pavyzdį: Susituokė Jonas ir Marytė iš Stara Būdos kaimo. Jokių kitų nuorodų nėra, nors Prienų seniūnijoje egzistuoja du Stara Būdos kaimai: vienas mūsų miesto pirmtakas, kitas – netoli Prienų. „Prieniškė“ Stara Būda dar minima ir 1744 m., taip pat 1782 m. bei randama 1800 m. žemėlapyje. Mūsų Stara Būda paminėta pirmą kartą inventoriuje 1710 m. kaip žvejų daržininkų kaimas.
Dėl Kvietiškio dvaro atsiradimo yra tradicija, kad jo įkūrimo data laikytina 1717 m., bet joks rašytinis šaltinis to nei paneigia, nei patvirtina… Starapolė jau kaip miestelis rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą minima 1739 m. vasario 5 dieną (surado istorikas Rimvydas Urbonavičius). Tiek istorikas kunigas Jonas Reitelaitis, tiek 1744 m. Vilniaus vyskupijos sinodo surašymas ir net iki nuklydimo į „Pašešupio kaimą“ profesorius Jonas Totoraitis tvirtino, kad mūsų miesto pirmtakas buvo Stara Būdos kaimas.
Grafai Markas Antonijus ir Pranciška Butleriai gyveno tuo metu, kai maskvėnai dar jokios žymios įtakos Abiejų Tautų Respublikai neturėjo ir rusų kalba buvo užsieniečių kalba. Kanceliarijoje vartotos lotynų ir lenkų kalbos, todėl Starapolę kildinti iš „seno lauko“, o jau Marijampolę iš „marijonų miesto“ nesolidu. Todėl tiek Staropolė tiek Franopolė (beje, R. Urbonavičius aptiko Senųjų Aktų Archyve Varšuvoje Franopolės įkūrimo aktą ir dabar žinome tikslią datą – 1718 m. sausio 6 d.) susideda iš Starostos (seniūno) – polio (miesto) ir Pranciškos – polio (miesto). Marijampolės (Marijonų polis) miesto vardas pirmą kartą paminėtas 1751 m. gruodžio pradžioje marijonų generolo Kazimiero Višinskio laiškuose.
Marijampolei grafienė Pranciška Butlerienė suteikė jurisdikciją 1758 m. ir iki 1792 m. šalimais egzistavo du miestai. Tai nebuvo kažkokia išimtis, nes tuo laikotarpiu daugelį šiandien mums žinomų miestų sudarė atskiros jurisdikcijos, pvz., Varšuva, Gdanskas. 1792 m. buvo priimtas Miestų įstatymas ir buvo atnaujinamos anksčiau atimtos miestų teisės, sukruto ir Prienai, ir būsima Marijampolė, ir kiti netekę savo teisių miesteliai. Šį sujudimą savo knygoje „LDK miestų sąjūdis 1789–1792 metais“ išnagrinėjo istorikas Liudas Glemža. Ten aprašytos ir starapoliečių-marijampoliečių pastangos vėl tapti tikru miestu su teisėmis bei pareigomis, buvo renkamos lėšos, samdomas advokatas ir t. t.
Kodėl tapome Marijampole? Kad atgautume anksčiau turėtas miesto teises, reikėjo pateikti ankstesnę Miesto teisių deklaraciją arba turėtas turgų ir mugių privilegijas. Kaip įrodymas tiko 1789 m. liustracijų dokumentai ir paprastas pragmatizmas nulėmė, kaip rašoma karaliaus Stanislovo Augusto pasirašytoje Marijampolės miesto teisių privilegijoje: „ /…/ prieš mus buvo sudėtos liustracijos, įrodančios miesto titulą /…/“. Kitiems dokumentams surasti reikėjo ir laiko, ir didelių lėšų, o mūsų miesto gyventojai to neturėjo. Tapome Marijampole. Beje, dar 1800 m. Rytų Prūsijos žemėlapyje yra abu miesto pavadinimai, o sovietmečiu net aštuntajame dešimtmetyje autobuso konduktorei juokais pasakius, kad važiuoji į Starapolę, ji neperklausdavo, o tiesiog duodavo bilietą į Kapsuką. Taigi, šis miesto pavadinimas neišnyko ir buvo žinomas ilgai.
Prasidėjus lietuvių tautos pavasariui Marijampolę pradėta vadinti Senapile sulietuvinus, tarsi rusišką Starapolės vardą, o Marijampolė tuo metu atrodė engėjų lenkų sugalvotas vardas… 1939 m., kaip rašė spauda, Kaune esanti komisija vardams ir vietovardžiams sulietuvinti siūlė mūsų miestą pavadinti Pašešupiais arba Pašešupiu… Taip istoriko Jono Totoraičio klaida galėjo eilinį kartą pakeisti mūsų miesto vardą.
Arūnas Kapsevičius,
Muziejininkas, istorijos tyrinėtojas
Komentarai nepriimami.