Tekstilės ekspertė, tautodailininkė, Tautinio kostiumo studijos vadovė, prisidėjusi leidžiant visus Marijampolės krašto ir Prezidento Kazio Griniaus muziejaus tekstilės katalogus, šiame tremtinių darbų kataloge išnagrinėjo ir aprašė visų eksponatų puošybą.
– Lietuvės darbščios ir nagingos – jau seniausiuose aprašuose pažymima, kad jos puošia ir buitį, ir save. XX amžiaus pradžioje, kai valstybė dar tik stojosi ant kojų, visur vyko dideli pokyčiai, keitėsi bei modernėjo ir kasdienis gyvenimas. Daug dėmesio buvo skiriama buičiai, jos kultūrai. Ne išimtis su rankdarbiais susijęs judėjimas: steigėsi sambūriai, būreliai. Buvo mokoma įvairių dalykų ne tik tam, kad moterys papuoštų namus, merginos turėtų dailų kraitį. Rankdarbiai buvo traktuojami ir kaip būdas užsidirbti.
epriklausomoje Lietuvoje daug dėmesio buvo skiriama tautinei savimonei – tai jaunuomenei įdėjo stiprų užtaisą, ir juk ne kas kitas, o tuometis jaunimas pakliuvo į tremtį, lagerius, visa tai turėdami…
Šio Marijampolės muziejaus rinkinį galima vertinti skirtingai. Vieni darbai su aiškia pilietine pozicija, jie gali atrodyti net perkrauti simboliais ir tautiniais ženklais. Ir čia svarbiausia ne kompozicija, technologija ar dar kas nors, o idėja – ji lemia. Kiti darbai išsiskiria meistryste, juose atsispindi europinės mados (juk prieškario Lietuvoje buvo stengiamasi neatsilikti nuo Europos šalių įvairiose srityse). Todėl nenustebkime, pamatę karpytinio siuvinėjimo (rišeljė), peltakiavimo technika sukurtų darbų – galima tik žavėtis autorių meistryste. Juo labiau kad tos siuvinėtojos kasdien buvo priverstos dirbti sunkius darbus, jų adatą ar vąšelį laikančios rankos buvo sugrubusios ir pavargusios…
Už kiekvieno šio daikto yra žmogus, jo istorija. Daiktas, kurį tas žmogus padaro, išlieka ilgai ir pasakoja. Todėl šiuos atmintį saugančius daiktus kviečiu nešti į muziejus, nepradanginti – taip išsaugosime juos ateičiai.
Komentarai nepriimami.