Prieš keliolika metų, tokią karštą vasarą, mėgstantis eksperimentuoti senas sodininkas šalia tuomet dar retų pas mus vaismedžių pašmaikštavo: „Matote – auga ir šakos nuo vaisių linksta. Čia ne šiaip sau: vis skundžiamės, kad vasaros šaltos, kitur ir šilumos daug, ir skaniausių vaisių pilna, vis veržiamės ten, pinigus leidžiame… Kažkas išgirdo – ir atėjo pas mus tropikai. Visko yra – niekur nebereikia važiuoti“. Iš tiesų, dabar pas mus „tropikai“ dar tikresni – bet vis tiek vasarą, per atostogas veržiamės kuo toliau.
„Jei kas būtų sakęs – nebūčiau patikėjęs (patikėjusi), kad Lietuvoje tiek daug įdomybių! Ir tikrai dar ne viskas pamatyta, dabar jau aišku, kur keliausiu rudenį (kitą pavasarį, ateinančią vasarą…)“. Įvairiausi tokių ir panašių minčių variantai liete liejosi dalijantis įspūdžiais apie gyvenimą per pandemiją ir… Lietuvos atradimą. Ne vienas atrado nuošaliausias vietas ir ten net apsigyveno, ne vienas nustebo, kad turime tokią įvairią ir, kad ir keista, mažai pažįstamą gamtą, įdomius objektus – apie egzotiškas salas ar tolimų kraštų išskirtines vietas kartais žinome daugiau.
…Mes labai vasarišką liepos dieną pasukome link Žuvinto. Kas čia naujo, sakys dažnas skaitytojų, šimtą kartų buvome… Gal kas buvo – o gal ir ne, nes kai kalbiesi (nebūtinai apie šį, o apie panašų, objektą) dažnai girdi: „Ką ten pamatysi – bala (miškas, brūzgynai, upelis…) ir tiek“. Apie tai dar pakalbėsime, o šį kartą norisi priminti, kad Žuvinto biosferos rezervatas – ne vien ežeras, nors apie tai jau ne kartą kalbėta. Ir kad dabar po reformų, vykusių prieš porą metų, čia įsikūrė naujai įsteigta Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcija. Jos žinioje – devyni regioniniai parkai. Be jau minėtojo biosferos draustinio, mums žinomiausi – Vištyčio, Veisiejų, Metelių, Panemunių, taip pat – ir tolimesni ar net egzotiški Dieveniškių istorinis (kas yra buvęs?), Aukštadvario, Nemuno kilpų, Neries regioniniai parkai. Visuose jų yra lankytojų centrai, kuriuos tikrai verta aplankyti, nes pastaruoju metu jie atsinaujinę, inovatyvūs, juose sukaupta daugybė informacijos ir vizualinės medžiagos. O to, ką papasakoja ar parodo savo srities žinovai, gidai, bet kur nesurasi ir nesužinosi. Yra tekę pastebėti, kad užsukęs pasigrožėti ežeru, parku ar miesteliu, į lankytojų (ar savivaldybės informacinį) centrą dažnas nė neužsuka. Ir daug praranda. Šiuo atveju gal gąsdina mokestis – simbolinis euras už dieną…
– Lankytojų centrai dirba ir šeštadieniais, tik trumpiau, nei kitomis dienomis. Lankytojų visada laukiame, – sako Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos vadovas Paulius Čeponas. – Daugiausia jų būna artėjant šventėms, kai daugiau nedarbo dienų. Kiekviename regioniniame parke tikrai yra objektų, vertų dėmesio – ir tai ne vien gamta, nors ji labai svarbu. Didelėje Dzūkijos-Suvalkijos teritorijoje – ir parkai, ir dvarai, ir pilys, nekalbant apie ežerus, skirtingus miškus, piliakalnius: kiekviena vieta vis kitaip įdomi, skiriasi nuo kitų. Unikalus Panemunių regioninis parkas, ypatinga vieta – Vištytis su savo kalvomis, kurios nustebina čia nebuvusį. O ar žinojote, kad Veisiejai – ne šiaip miestelis, o senas miestas su teisėmis? Čia vyksta įdomių dalykų, koncertai (o pastaruoju metu garsina turgus), yra du parkai: dvaro ir Vainežerio. Apskritai, kiekviename regioniniame parke susipina gamta, istorija ir kultūra – vienoje vietoje dominuoja vieni dalykai, kitoje – kiti. Tarkime, Metelių regioninis parkas labiau rekreacinis, žmonės čia atvažiuoja pailsėti, o kitur įdomi edukacija, vyksta originalūs koncertai ypatingose vietose. Pastaruoju metu koncertais garsėja Vištytis, jie vyksta ežero pakrantėje, buvome surengę ir malūne… Visko nesupasakosi, tereikia pasidomėti ir pasirinkti, kas labiau domintų. Manau, kad neapsiriksite, kiekvienam regioniniam parkui skirdami ir visą dieną ar net daugiau. Tik mes dar ne visada mokame neskubėti, pasimėgauti…
Pašnekovas pripažįsta, kad Žuvintas jį (ar atvirkščiai) irgi turėjo prisijaukinti, nors ta „pažintis“ buvo ne pramoginė, o darbinė. Dabar, sako P. Čeponas, tereikia ramiai pereiti taku virš vandens, ramiai stebint vyksmus gamtoje – ir viskas sugula į savo vietas. O lankytojui Žuvinto biosferos rezervate siūloma pasivaikščioti ne tik palei ežerą. Yra trys pažintiniai takai: Amalvo (trumpiausias), Buktos (jį marijampoliečiai žino gal bene geriausiai) ir Žuvinto. Ryte ir vakare iš ežero kyla ir į jį leidžiasi daugybė vandens paukščių, pastaruoju metu tarp jų pastebima ir retų. O viena iš nedažnai pasirodančių berniklių taip susižavėjo ežeru, kad nutarė čia pasilikti – ramiai vaikštinėja išlaikydama atstumą nuo žmonių… Šie metai, nors karštis ir lietaus stygius mūsų krašte atnešė ir bėdų, paukščiams palankūs. Gandrų lizdų Žuvinto biosferos rezervato teritorijoje suskaičiuota 32, juose – 89 jaunikliai. Direktorius pasidžiaugė, kad atsistatė rudagalvių kirų kolonija – prieš metus visi televizijų kanalai rodė liūdnus vaizdus iš Žuvinto ir atrodė, kad kažkas kažko gal nepadarė ar nedaro…
P. Čeponas sako, kad gamta susitvarko ir atsinaujina pati, ji stipri – tik kartais reikia jai padėti. Kaip pavyzdį jis mini kaštonus, kuriuos daug kas išpjovė dėl keršosios kandelės paplitimo. „Pasižvalgykite – kaštonai atsigauna, nors laiko dar reikia.“ Būta bėdų ir su kitų rūšių medžiais – gamta sugeba daugiau nei mes.
Dar vienas rūpėjęs klausimas – dėl Suvalkijos (Sūduvos) nacionalinio parko: šis regionas vienintelis Lietuvoje, jo neturintis. Dar nelabai seniai instancijose ir žiniasklaidoje buvo laužomos ietys: būti ar nebūti tokiam parkui, o jei būti – kaip atsakyti į daugybę su tuo susijusių klausimų. Teritorijose, kurios turėjo patekti į tą zoną, gyvenantiems žmonėms buvo neramu, kad „bus uždrausta bet ką daryti, atims žemes“. Nes saugomos teritorijos, draustiniai, nacionaliniai parkai turi savo statusą ir reikalavimus dėl ūkinės veiklos ir kitų dalykų. P. Čeponas sako, kad dabar šis reikalas neforsuojamas. „Blogiausia, kad sprendimas buvo pateiktas skubotai, nebuvo kalbėtasi su žmonėmis. Kas bus daroma, kaip – niekas nežinojo, reikia ilgo laiko, kad žmogus suprastų esmę, naudą, tada gal ir pats panorės. Mes dar apskritai per mažai kalbame su žmonėmis bet kokiais klausimais – gamtą prie žmogaus irgi reikia priartinti. Todėl ir kviečiame, tariamės, nes biosferos rezervatas irgi specifinė teritorija, yra dalykų, kurių negalima daryti, tačiau ne visos veiklos draudžiamos, kitos net skatinamos.“
…Taigi: vasara įpusėjo, o rudenį gamtoje atsiskleidžia kitoks grožis. Tik reikia apsižvalgyti – arba pasiklausti, kur tuo ar kitu metu verta apsilankyti. Informacijos dabar daug, pakanka keleto klavišų paspaudimų.
Komentarai nepriimami.