www.suvalkietis.lt
Pagrindinis Suvalkijos krašto informacijos skleidėjas nuo 1942 m.

Egzotiški vaisiai auga ir pas mus

Įpratę prie tradicinių mūsų kraštų daržovių ir vaisių lietuvaičiai vis dažniau bando prisijaukinti pietinių kraštų augalus. Pirmą bandymą auginti arbūzus, labiausiai paplitusius Afrikos žemyne, Vytautas Ferencas, gyvenantis Želsvos kaime, vadina nesėkmingu, nes jie tiesiog neužaugo. Vis dėlto vyras nepasidavė ir mėgino dar ir dar kartą.

Norint atpažinti, ar arbūzas išnokęs, Vytautas Ferencas pataria pirmiausia apžiūrėti virkštelę. Ričardo Pasiliausko nuotraukos.

Arbūzams reikia erdvės

mokejimai.suvalkietis.lt reklama

– Šiemet jau šešti metai, kai auginame arbūzus. Iš pradžių nelabai sekėsi, bet mokėmės iš savo klaidų ir dabar džiaugiamės geru derliumi, – džiaugiasi Vytautas.

Kasmet į keliolikos arų plotą Ferencai pasodina kelis šimtus daigų, išaugintų iš pačių surinktų sėklų ir sudaigintų indeliuose. Šiemet pasodino apie 350.

– Pirmais metais eilėmis pasodinti daigeliai gražiai augo, bet vaisiai buvo maži. Vėliau supratau, kad arbūzai myli laisvę, kad jie geriausiai dera, kai augalai turi erdvės. Taigi dabar tarp sodinukų eilių palieku dviejų metrų tarpus, o daigą nuo daigo sodinu pusantro metro atstumu, – derliaus paslaptį, išgvildentą eksperimentuojant, išduoda V. Ferencas.

Ir raičiojasi lauke didelės ir mažos dryžuotų ir tamsiai žalių arbūzų galvos…

Arbūzų sėklas Vytauto žmona į indelius pasėja iki balandžio vidurio. Kai jau nebegresia šalnos, sustiprėjusius daigus persodina į lauką – kasmet vis toje pat vietoje. Šiemet pasodino gegužės pabaigoje–birželio pradžioje. Lauką, kur sodinami arbūzai, jokiomis cheminėmis trąšomis netręšia, tik prieš sodinant paberia komposto.

Jei neravėsi, derliaus nebus

Sakoma, kad arbūzai lepūs, kad jų negalima judinti, netgi ravėti. Vytautas su tokiomis kalbomis nesutinka.

– Tiesa ta, kad arbūzų negalima judinti už virkščių, tuomet jie tikrai nudžius. Bet jeigu paliksi piktžoles, jos užgoš arbūzus. Juk piktžolės irgi auga žemėje, iš jos ima naudingas medžiagas, taigi jei jų neišrausi, iš arbūzų nieko gero nebus, – sako V. Ferencas.

Jis savo arbūzų lauke, kol daigai dar nedideli ir tarp eilių matosi tarpai, freziuku išpurena žemę, ir piktžolės nespėja užstelbti arbūzų.

Kai oras dienomis ir naktimis šiltas, arbūzai gausiai žydi ir mezga vaisius. Ir pasodintus, ir augančius augalus būtina gerai palaistyti. Svarbiausia, kad vanduo patektų ant šaknų. Štai kodėl Vytauto arbūzų laukas būna nusmaigstytas kuoliukais – taip vyras pasižymėjo kiekvieno augalo pradžią, kad vanduo patektų tik ant šaknų. Kai vaisiai pradeda nokti, o šiemet pradėjo prieš porą savaičių – laistyti nereikia.

Atpažinti išnokusį irgi reikia mokėti

Dabar gėlių lysvėmis, kaip paveiksle „įrėmintame“ Ferencų lauke, kuriame auga ne tik arbūzai, bet ir kitos gėrybės, pradedamas rinkti derlius: kasamos ankstyvosios bulvės, skinamos avietės, bręsta lazdynų riešutai, iš tolo šviečia oranžinės moliūgų galvos ir raičiojasi arbūzai.

Iš tolo šviečia ir oranžiniai moliūgų „rieduliai“.

Deja, skinti arbūzų visų iš eilės negalima, nes ne visi vienu metu išnoksta. Atpažinti, kuris jau geras, pasak Vytauto, galima tik atidžiau apžiūrėjus. 

– Arbūzai, kaip česnakai, duoda ženklą, kuris išnokęs. Kol virkštelė žalia, skinti negalima, kai ji sudžiūvusi – tada prašom. Ar arbūzas išnokęs, išduoda ir dėmė žievėje, kuri būna toje vietoje, ant kurio šono vaisius guli. Išnokusio ji būna ryškesnė. O kai „paskausta“ šoną, arbūzas sutrūksta, reiškia, būna pernokęs, – šypsodamasis pasakoja arbūzų augintojas.

Atpažinti išnokusį vaisių Vytautas gali ir iš garso, girdimo pastuksenus į arbūzo šoną –išnokusio garsas duslus.

Vytauto lauke šiemet raičiojasi didelės ir mažos dryžuotų ir tamsiai žalių arbūzų galvos. Vienspalviai – ankstyvieji, o dryžuoti – vėlesni, kietesnis. Ir vienų, ir kitų, ir pernai augintų geltonų vidus raudonas, su smulkiomis sėklytėmis. Išnokę geltonieji būna saldesni už žaliuosius, o dryžuotieji visus lenkia dydžiu. Pernai vienas svėrė net 11 kilogramų.

Jau kelintą penktadienį ir šeštadienį V. Ferencas savo užaugintus arbūzus „ridena“ į Marijampolės ūkininkų turgelį Dariaus ir Girėno gatvėje. Kaskart pasikrovęs automobilio priekabėlę – apie 400 kilogramų – namo grįžta tuščiomis. Sultingi, saldūs, skanūs vaisiai vilioja miestiečius, juo labiau kad jie užauginti čia pat – Suvalkijoje. Pardavinėdamas vyras juos netgi nesveria – tiesiog „iš akies“ pasako kainą. „Man svarbu parduoti laiku, nes po poros savaičių arbūzai praras skonį. O dabar patys geriausi. Paskui bus moliūgų eilė“, – mostelėjęs ranka į oranžinius „riedulius“ sako Vytautas.

Taigi kaime darbas darbą veja, bet viskas iš eilės…

Komentarai nepriimami.

REKOMENDUOJAMI VIDEO
TAIP PAT SKAITYKITE