Šiandien minime 35-ąsias „Baltijos kelio“ metines. 1989 m. rugpjūčio 23-ąją tris Baltijos šalis sujungė gyva žmonių grandinė, nusidriekusi beveik 650 kilometrų. Joje šalia latvių ir estų buvo ir apie pusė milijono lietuvių. 2009 m. UNESCO organizacija įtraukė „Baltijos kelią“ į „Pasaulio atminties“ sąrašą, kaip analogo pasaulyje neturintį įvykį.
Ne visi marijampoliečiai pasiekė tikslą
Daug visko įvyko per 35-erius metus. Užaugo nauja karta, kuri apie šį įvykį žino tik iš tėvų ar senelių pasakojimų. Daug kas užsimiršo, daug žmonių, aktyviai prie šios akcijos prisidėjusių, jau išėjo Amžinybėn. Šiandien prisiminkime tą dieną, kai milijonai širdžių plakė vienu ritmu, kai visi stovėjome ant didžiulių permainų slenksčio.
Šių eilučių autoriui tada teko dirbti dar „Naujuoju keliu“ besivadinusiame „Suvalkiečio“ laikraštyje ir kartu su marijampoliečiais dalyvauti „Baltijos kelyje“. Archyvuose pavyko surasti laikraščio numerį, kurio pirmajame puslapyje buvo išspausdintas reportažas, pavadintas „Veidu į saulę“. Tad tegul kalba istorija.
Rugpjūčio 23-oji išaušo apsiniaukusi ir ūksminga, tarytum pati gamta būtų solidarizavusis su žmonių nuotaika. Nuo pat ryto visi tik ir kalbėjo apie vakare įvyksiančią akciją, kai trijų Baltijos respublikų žmonės turėjo susikabinti rankomis ir taip paminėti Molotovo-Ribentropo pakto ir jo slaptųjų protokolų, nulėmusių ir Lietuvos likimą, metines.
Dabar jau žinome, kad visa Marijampolės kolona, pajudėjusi nuo „Sūduvos“ stadiono 14 valandą, jiems skirtos vietos kelyje M-12 nepasiekė – patiems pirmiesiems 19 valandą dar buvo likę važiuoti apie 20 kilometrų. Todėl iššokę iš autobusų, automobilių jie susikibo su Lazdijų rajono ir miesto žmonėmis. Daugybė marijampoliečių įstrigo prie Maišiagalos ir Vievio.
Akimirkos, kurių neįmanoma pamiršti
Apie 16 valandą į mums skirtą kelio atkarpą atvyko TSRS liaudies deputatas, rašytojas Romas Gudaitis. Atvyko tiesiai iš Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio seimo tarybos sesijos ir visiems jau atvykusiems perskaitė sesijoje priimtą deklaraciją, kurioje teigiama, kad „…LPS Seimas Lietuvos tautą kviečia vieningai taikiu būdu atkurti nepriklausomą demokratinę Lietuvos Respubliką, nepavaldžią TSRS administracinei sistemai ir jurisdikcijai“. Ateis diena, teigiama deklaracijoje, kai TSRS vyriausybė turės pripažinti okupacinį Lietuvos statusą ir jo panaikinimo būtinybę.
Likus dešimčiai minučių iki akcijos pradžios kartu su R. Gudaičiu dar kartą važiuojame mūsų trasa. Rašytojas labai jaudinasi, nes pagrindinės Marijampolės kolonos nematyti, o ties 252-uoju autostrados kilometru, šalia vilkaviškiečiams skirtos teritorijos, dar daug laisvos vietos. Link ten pajuda vienas autobusas.
Ir štai per daugybę radijo imtuvų Katedros aikštės bokšto laikrodis muša devynioliktą valandą. Susikimba rankos. Tylėdami, susikaupę, ramūs klausomės Maironio „Kur bėga Šešupė“, „Už Raseinių, prie Dubysos“. Kiekvienas paskendęs savo mintyse, kiekvieno širdyje turbūt bendras troškimas… O saulė, įveikusi visus debesis ir ūkanas, ryškiai šviečia į veidus. Nuaidi „Tautiška giesmė“, tūkstančiai lūpų ir širdžių kartoja „Vardan tos Lietuvos“…
Rašytojo žodis – pageltusiuose lapeliuose
Rašytojas R. Gudaitis tada kartu su visais buvusiems marijampoliečiams perskaitė jaudinančią kalbą. Ją baigęs, šešis prirašytus lapelius atidavė šių eilučių autoriui. Pavyko juos išsaugoti. Ir dabar, po 35 metų, vėl vartau juos, nuo laiko jau pageltusius. Štai ką tada pasakė mūsų kraštietis R. Gudaitis:
– Kokiais žodžiais mes dar neišsakėme Tavo, Tėvyne, užgrobimo, tų neteisėtų dešimtmečių po svetimu batu, kokios deklaracijos ir pareiškimai dar reikalingi išsakyti išstojimo iš unijinio konglomerato, vadinamo TSRS, siekį, atkurti Tautos valia savo valstybę? Ar bereikia daug politizuotų frazių, kada mūsų širdys plaka vienu ritmu, o sielas, išsiilgusias rojaus po žemiškų kančių, angelo sparnu švelniai palytėja LAISVĖ. Ne laisvės troškimas, o LAISVĖ.
Apsikabinus, susikibus mums rankomis, tvirtai apsikabina trys LIKIMO SESĖS – Lietuva, Latvija, Estija, širdžių karščiu ir delnų šiluma patvirtina bendrą tragišką likimą, ryžtą atkurti Nepriklausomybę. Apsikabinus mums – ima bjauriai rangytis, trauktis nuo mūsų sienų smauglys, šnypščia, dvokia totalitarizmo, prievartos ir demagogijos siera, o iš Maskvos bandoma paaiškinti, kad tasai smauglys – jau virtęs romiu ėriuku, nes jis, esą, nūnai šlamščia tik žolytę ir mekena apie „naują federaciją“, ir „naują sąjunginę sutartį“, taigi apie naujus spąstus. Šiandieninėj „Pravdoj“, kurią esu linkęs vadinti „Nepravda“ – toks pavadinimas tikslesnis – baisimasi Sąjūdžiu ir deputatų veikla Maskvoje, mūsų pareiškimais.
Lietuviai, latviai, estai šiom akimirkom tiesia ranką kitoms tautoms, Europos ir viso pasaulio bendrijai. Ir šisai „Baltijos kelias“ šiandien sulieja visus mūsų praeities ir nūdienos kelius. Mūsų broliškas apsikabinimas liks gimtojoj baltiškojoj erdvėj, ir mums šiandien vakare išvažiavus namo, liks amžiams. Šis apsikabinimas reiškia tik viena – kad nei tankų vikšrų žlegėjimas, nei žiojėjantys patrankų vamzdžiai, nei šautuvų tūtos, nei būsimų kolaborantų verbavimas bejėgiai sukliudyti laisvės vėjams pūsti į Nepriklausomybės bures.
Mūsų žemė ir mūsų namai
Šis „Baltijos kelias“ – tai ir Marijampolės keleliai vieškelėliai, keturiasdešimtaisiais užplūsti svetimos kariuomenės, mūsų Suvalkijos pardavimas už auksą keturiasdešimt pirmaisiais. Šis „Baltijos kelias“ – tai Gyvybės žiedas, kuris amžiams apsaugos nuo vergijos restauravimo. (…)
Apsikabindami prisiminkim šį pavasarį, kai baltai žydėjo sodai, kai mes trim kalbom giedojom savo valstybinius himnus, kai graudulys gniaužė mums gerkles. Lai įsiklauso žlungančios imperijos tautos ir visas pasaulis, kaip tuksi mūsų širdys, kokia neišpasakytai graži trijų Tėvynių laisvės, nepriklausomybės, demokratijos aušra, kokias legendas apie laisvės rytą sudės mūsų vaikai.
Reportažą iš „Baltijos kelio“ laikraštyje tada baigėme tokiomis eilutėmis: „Iš lėto skirstydamiesi turbūt kiekvienas galvojo, kokie esame stiprūs ir vieningi, kai jaučiame šalia kito ranką, petį. Kartu būdami, visi aiškiai supratome, jog čia – mūsų žemė. Čia – mūsų namai. Šiandien – ir visados“.
Komentarai nepriimami.