– Šešupė yra nuostabiai graži. Matot, koks skaidrus vanduo – dugno akmenukai matosi? Plaukikai pasakoja, kad ir stirną, ir kokį elnią pakrantėje pamato. O jau paukščių! Ypač malonu baidare nuo rojaus plaukti Liudvinavo link – net karščiausią dieną plauki pavėsyje, praktiškai nereikia kepurės nuo saulės, – mums vaikštant paupiu pasakoja Rolandas ir Regina Storpirščiai.
– … nuo rojaus? – suklūstame abu su fotografu.
Prisipažinsime, važiuodami į Buktą (Ąžuolyno k.) pas šiuos žmones manėme, kad jie tiesiog taip įmantriai sugalvojo pavadinti savo naująjį – plaukimo baidarėmis – verslą. Na, kad gerai skambėtų: „Baidarės rojuje“!
Bet tikrai: atvažiavus į poilsiavietę, iš karto tampa aišku: patekome į rojų. O čia pat – ir baidarės. Taigi pavadinimas neklaidina, iš tiesų – baidarės yra rojuje. Nuostabus gamtos kampelis, kuriame gali pajusti Šešupės vėsą ir pasigėrėti pakrantėse augančiais šimtamečiais ąžuolais, pievelėje pasistatyti palapinę, užsikurti pirtelę, pamėtyti kamuolį į krepšį, kepsninėje ar laužavietėje pačirškinti mėsą ir, žinoma, maloniai praleisti laiką malonioje bičiulių kompanijoje.
Ir dar apie rojų
Storpirščiai pasakoja, kad ši vieta jau daugiau kaip šimtmetį vadinama rojumi. 102-iejų sulaukusi ir prieš 20 metų į tą kitą, dangiškąjį, rojų iškeliavusi Rolando močiutė pasakojusi, kad netoli šios vietos buvo dvaro tvartas, piemenims būdavo sakoma: „Gink kiaules į rojų“. Tais laikais, ko gero, žmogus kiaulių įvaizdžio savo elgesiu negadindavo, nes sugadinus apie rojų net nesvajok.
– Kai pradėjau dirbti Buktoje prieš 35-erius metus, gavau šią vietą – ji buvo apžėlusi, apaugusi krūmynais ir net į pačios prasčiausios prabos rojų visai nepanaši. Vėliau šį apie 24 arų sklypą nusipirkome. Išvalėme, sutvarkėme, pastatėme pavėsinę, įrengėme kepsnių vietą, stalus, tualetą. Nusipirkome 14 naujų baidarių ir pradėjome teikti plaukimo baidarėmis paslaugas, – pasakoja Rolandas.
– Nebaugino konkurencija?
– Esu neužmušamas optimistas: darau, ir viskas būna gerai, – sako pašnekovas.
Jis sakė jau seniai matęs, kad baidarininkams trūksta poilsio vietų prie Šešupės. Juk nesinori žmonėms išlipti į dilgėlėmis apaugusį krantą. Kita vertus, Rolandas sakė pastebįs, jog tiems žmonėms, kurie nebijo upėje sušlapti kojų, dažniausiai nereikia nei trinkelių pievoje, nei dušo kabinų paupyje. Žmonės nori natūralios gamtos, o jei jaukioje Reginos ir Rolando „stotelėje“ gali arbatos ar kavos išsivirti, hamake nugarą pailsinti, ant medinių suolų susėdus lašinio gabaliuku su valties draugais pasidalinti – tai kuo čia ne rojus?
Ar galima išvirsti iš baidarės?
Apie priekaboje sukrautas AMBER JOLLY baidares Rolandas sako, kad jas, visas 14-ka, įsigijęs neseniai – jos naujutėlės. Tik viena nuo senesnių laikų užsilikusi, kai šeima savo reikmėms ją buvo nusipirkusi. Džiaugiasi, kad naujokės labai patikimos ir stabilios, ypač patogios ir tvirtos sėdynės, aukšta nugaros atrama suteikia maksimalų komfortą. Jos gana lengvos, pagamintos iš itin tvirto HDPE polietileno. Per vidurį šios baidarės turi integruotą papildomą mažesnę sėdynę vaikams iki 6 metų. Rolandas kol kas Šešupėje tokių baidarių dar nematęs.
Paklaustas, ar įmanoma išvirsti iš baidarės, pašnekovas sako, kad neįmanomų dalykų nėra. Bet reikia labai pasistengti. Geriausias patarimas norintiems nesušlapti – tiesiog ramiai irkluoti, ir srovė pati neša baidarę. Pavasarį upė būna sraunesnė, o dabar nusekusi apie 20 centimetrų, kai kuriose vietose ją perbristi galima. Sekmadieniais, kai baidarininkų būna nedaug, pasimėgauti upe atvažiuoja giminaičiai, o gražaus amžiaus sulaukusios mamos, juokiasi Rolandas, „neina ištraukti iš baidarės“.
Keturios trasos – įvairiems skoniams
Vidutinis keturių trasų ilgis – nuo 12 iki 15 kilometrų. Daug tai ar mažai? Kiek laiko užtrunka įveikti šį atstumą upe?
Sutuoktiniai sako, kad, plaukiant „normaliai“ – apie tris valandas. Bet kai kurie gali visą dieną praleisti upėje, nes mėgsta plūduriuoti: kiek srovė neša, tiek plaukia. Nes tikslas – pasigėrėti gamta. Populiariausia diena – šeštadienis, bet draugų grupės, stovyklaujantys mokiniai su vadovais atvyksta ir paprastomis savaitės dienomis. Poilsiautojai gali rinktis vieną iš keturių maršrutų: iš Kalvarijos į Lakinskus (12-13 km), iš Lakinskų į rojų Buktoje (12-13 km), iš rojaus į Liudvinavą (14-15 km), iš Liudvinavo į Marijampolę – irgi panašus atstumas.
– Turbūt populiariausias maršrutas – iš rojaus į Liudvinavą, jis labai vaizdingas. Tad įrengėme stovyklavietę už valandos plaukimo, kurioje taip pat tikras rojus, yra visa infrastruktūra. Dar viena stotelė – už dviejų valandų plaukimo, kitais metais joje taip pat bus visiškai įrengta poilsiavietė.
Rojuje erdvės – į valias
Kad tiek erdvės būtų ir tame rojuje, kur Aukštybėse! Nežinome, ką veikia gerųjų sielos tame rojuje, tačiau šiame, žemiškajame pas Storpirščius, gali veikti daug ką: pramogauti su žirgais (dvi karietos tik ir laukia, kada galės riedėti per rojų), statytis palapines ir pernakvoti, organizuoti įmonių renginius, žaisti tinklinį, kepti kepsnius ar tiesiog skaityti knygą.
Kalbamės, ir vis kirba klausimas – kodėl šis verslas „atsitiko“ tik dabar, kai abu su žmona jau peržengė 50-metį?
– Baidarių verslą planavome seniai, bet vis atidėdavome „kitiems metams“. Visas mūsų gyvenimas – prie upės, ir visada matydavome problemą, kad baidarininkai neturi kur sustoti pailsėti. Į šabakštynus niekas nenori lipti, o į išpuoselėtas privačias teritorijos dažniausiai niekas neįsileidžia. Pastebėjome, kad dauguma poilsiautojų labai tvarkingi – net savo šiukšlių maišus atsiveža, teritoriją palieka švarią. Aišku, kartais būna ir kitaip, gyvendami prie upės visko matome.
Dirbti reikia ir rojuje
Rolandas sako, kad upę tvarko tie, kurie turi baidarių verslus. Pavasarį visi plaukia su pjūklais, išvalo trasą, nes po žiemos ar po vėtrų visais metų laikais būna į upę įvirtusių medžių. Tenka šienauti ir vandens augmeniją, Rolandas tai daro dalgiu, bet, sako Regina, tenka ir rankomis: tiesiog eini ir rauni, eini ir rauni. Tik vienais metais, pamena, šienauti nereikėjo – plaukiojo pusšimtis pekino ančių, tai upės dugnas liko švarutėlis.
Paklaustas, kurgi dingo jų pekino antys, sutuoktiniai atviri: nelabai spėja viską „sukontroliuoti“: darbo daug ir prie namų, nes auga 20 mėsinių galvijų, apie 100 avių, dar arkliukai (čia tie, kur karietas traukia). Ūkis, sakytum, nedidelis, bet prie kiekvieno gyvo padaro reikia prisiliesti: pavasarį išsiridena ančiukai, žąsiukai, viščiukai, kalakučiukai, povukai…
– Ar dažnai jūsų klausia, kaip viską spėjate?
– Tai tradicinis klausimas, – juokiasi Regina. – Taip, dienos trumpos.
Bet spėkite, kas sukūrė „Baidarių rojuje“ feisbuką? Regina.
Kas pasirūpino tinklalapio sukūrimu? Rolandas ir Regina. Kaip sakoma, kad patiems neatrodytų, jog turi per mažai veiklos. O jei rimtai, tai reikia daug stengtis, kad apie „Baidares rojuje“ žmonės sužinotų anksčiau, nei iškeliaus į tą, tikrąjį rojų. Kaip savo Fb paskyroje rašo sutuoktiniai, „Raskite laiko pailsėti. Darbo yra visada, o gyvenimas turi savybę pasibaigti“.
Komentarai nepriimami.