Praėjusią savaitę pasibaigęs klasikinės ir džiazo muzikos festivalis „Marijampolė music park“ muzikos mylėtojams padovanojo šešis labai skirtingus ir įsimenančius koncertus. Vargu ar verta juos aprašinėti, nes tie, kas norėjo, dalyvavo renginiuose, klausėsi, žiūrėjo. Šįsyk norisi pakalbėti apie emocijas ir net stebuklus.
Šių metų festivalis buvo tokio aukšto lygio, toks įspūdingas, padovanojęs tiek daug gerų emocijų, kad jį tikrai dar ilgai prisiminsime. Visi festivalio programos, pavadintos „Nauji kontekstai“, renginiai sulaukė labai didelio žiūrovų dėmesio. Tikrai galime teigti, kad „Marijampolė music park“ jau užsiaugino savo žiūrovą, kuris puikiai priima ir sunkesnę, kartais tam tikrų pastangų klausantis reikalaujančią klasikinę muziką.
– Išties taip yra, kad šis festivalis pratina žiūrovą prie sudėtingesnės muzikos. Mes taip ugdome publikos muzikinį skonį. Kai pasirodymui Geležinkelio stoties perone parinkau Steve Reicho kūrinį „Skirtingi traukiniai“, kurį atliko styginių kvartetas „Kopa“, norėjau pažiūrėti ir įsitikinti, ar tas jaunų muzikantų iš Klaipėdos atliekamas išties sudėtingas kūrinys sudomins žiūrovą, bus priimtas. Džiugu, kad stoties perone jis puikiai suskambėjo, o fone dundėję tuo metu pro stotį važiuojančio keleivinio traukinio vagonai viską dar labiau įprasmino, – sakė „Suvalkiečiui“ po baigiamojo koncerto namo į Vilnių skubėjusi Eglė Kasteckaitė.
Paklausta, su kokiomis mintimis ir emocijomis ji išvyksta po festivalio, pašnekovė sakė, kad yra laiminga, emocijos pačios geriausios.
– Rengiant koncertus man pagelbėjo labai daug žmonių. Festivalio metu buvo įvairių malonių netikėtumų, kuriuos pavadinčiau stebuklais – tai ir puikus oras, kai tamsūs debesys prieš koncerto pradžią išsisklaido ir nuslenka kažkur šalia, ir po koncerto evangelikų liuteronų bažnyčioje danguje pasirodęs širdutės formos debesėlis. Po renginių nuolat gaudavau daug žinučių, padėkų, smagu, kad žmonėms patiko, – džiaugėsi festivalio rengėja.
Pasak Eglės, sunku išskirti kažkurį vieną festivalio koncertą, nes jie visi buvo labai skirtingai ir atlikėjais, ir žanrais. Ne vienas žiūrovas itin žavėjosi smuikininke iš Japonijos Mayumi Kanagawa, kurios atliekami Johanno Sebastiano Bacho kūriniai tiesiog užbūrė publiką.
Baigiamajame festivalio koncerte pasirodęs Lietuvos kamerinis orkestras ir lūpine armonikėle grojęs svečias iš Italijos Džianluka Litera (Gianluca Littera) savo atliekamais italų kino filmų kompozitoriaus Enio Morikonės (Ennio Morricone) ir argentinietiško tango muzikos kūrėjo Astoro Piazolos (Astor Piazzolla) kūriniais taip įkaitino publiką, kad nuo jos plojimų ir šūksnių, atrodė, net Marijampolės kultūros centro stogas kilnojosi.
Galbūt stebuklu galime vadinti ir tai, kad apie festivalio koncertus pranešusi Lietuvos televizijos laidos „Panorama“ pranešėja tądien buvo pasipuošusi salotinės festivalio spalvos rūbu? O gal stebuklas ir tai, kad ši televizija transliavo du festivalio koncertus savo portale, o transliacijos tapo įmanomos miesto verslininkų iš „Mantingos“ ir „Statybos ritmo“ dėka? „Aš matau prasmę, todėl iš karto skyrėme pinigų transliacijai. Šis festivalis – puikus. Džiugu, kad jį televizijos dėka galėjo pamatyti visi norintys“, – sakė „Suvalkiečiui“ bendrovės „Mantinga“ valdybos pirmininkas Klemencas Agentas.
Žinoma, negalėjau nepaklausti nuostabiosios festivalio rengėjos, ar sulauksime koncertų ir ateinančiais metais, koks bus dvyliktasis festivalis? Pasak jos, daug kas 2025 metams jau sudėliota, aiški ir būsimojo festivalio koncepcija. „Esu nusižiūrėjusi tris kolektyvus iš užsienio, kuriuos pakviesiu dalyvauti festivalyje. Jau rugsėjo mėnesį reikia pateikti projektinę paraišką finansavimui ateinantiems metams. Tikiu, kad vėl susitiksime“, – sakė Eglė Kasteckaitė.
Tikime ir mes. Ir laukiame naujų stebuklų, kurių, neabejojame, tikrai dar bus ne vienas.
Komentarai nepriimami.