Lietuvoje bitėms – rojus. O bitininkams – sunkus darbas

Rūta ir Arvydas Počai su bitėmis draugauja jau daugiau nei 40 metų. Arvydui tėvai yra pasakoję, kad vos išmokęs vaikščioti mažius savo mažomis kojytėmis jau vaikštinėjo aplink avilius, nes giminėje buvo nemažai bitininkų. O penkerių metų vyrukas gaudavo į rankas dūminę ir galėdavo padūmyti, kai dėdė (mamos brolis) eidavo prie bičių. Tada jos aprimdavo ir bitininkas galėdavo atlikti numatytus darbus bityne. Kai Arvydas paaugo, ir dėdė, ir mama ėmė raginti jį pasirinkti bitininko profesiją (tuomet bitininkus ruošė Kauno Mičiurino tarybinis ūkis-technikumas). Sako, vaikščiosi sau visada švarus, su baltu chalatu kaip daktaras ir vargo nematysi.

Tai ir vaikšto dabar Arvydas su Rūta baltais chalatais savo bitynuose. Ar tikrai vargo nemato, kaip tikėjosi Arvydo mama?

Ragina palaikyti smulkiuosius bitininkus

Dabar Počų ūkyje – apie tūkstantis bičių šeimų. Tūkstantis! Įdomumo dėlei verta pasakyti, kad 300 bičių šeimų turintys bitininkai jau yra oho! O kiek šeimų (arba avilių) turi bitininkas, iš kurio perkate medų jūs? 20, 30? Tokį „nuosavą“ bitininką, sako Arvydas, mylėkite, gerbkite ir toliau pirkite jo medų:

– Mums, daug bičių šeimų turintiems, yra sunku, bet kaip sunku yra smulkiesiems bitininkams! Palaikykite juos kiek galite, nes šie žmonės tikrai labai sunkiai dirba, kol šis gėris atsiduria stik­lainiukuose ir atkeliauja į jūsų namus.

Počai – turbūt stambiausi bitininkai mūsų krašte. Jų bitynai yra ir Vilkaviškio rajone (Vištyčio apylinkėse), ir Šakių rajone, iš viso apie 50-yje vietų. Patys bitininkai gyvena Kudirkos Naumiestyje, pašešupyje, visiškoje gamtoje, kur ir daliai bičių patogu medų rinkti. Jiems bitės yra verslas: medų šeima eksportuoja į užsienį: Vokietiją, Daniją, galbūt dar kažkur. Dabar jį parduoda tarpininkams.

Mokėsi ir iš prancūzų

Arvydas yra profesionalus bitininkas, kurį laiką jam teko dirbti tuomečiame Šakių rajono ūkyje bitininko padėjėju. Kai ūkio bitininkas išėjo į pensiją, Arvydas perėmė jo darbus ir tapo atsakingas už visus ūkio avilius. Lietuvoje prasidėjus politiniams pokyčiams, vyras įsteigė savo ūkį.

Trumpą laiką (trejus metus) Počai dirbo tiesiogiai su prancūzais. Buvo nuvažiavę į Prancūziją, kur savo akimis pamatė, kokie milžiniški kiekiai medaus atvežami į didžiulę gamyklą. Pasakoja, negalėję patikėti: trys fasavimo linijos per keletą valandų visą vilkiką medaus statinių į stiklainiukus sufasuoja.

Paklausti, ar visur gamyklose medus yra kaitinamas (kad nesutirštėtų), abu linksi galvas: tikrai taip. Mat visi Europos pirkėjai nori skysto medaus, o visi gamintojai nori įtikti pirkėjams.

– Mes, bitininkai, medų fasuojame į statines, į gamyklas jis patenka jau sustingęs, jį turi pašildyti, kad galėtų išpilstyti. Medų galima šildyti iki 40 laipsnių.

– Ar dėl to jo skonis pasikeičia?

– Labai. Jis tampa aštresnis, jame gali susidaryti cheminis junginys 5-hidroksimetilfurfurolas (HMF). Mokslinėje literatūroje rašoma, kad HMF pasižymi toksiniu poveikiu žmogaus organizmui. Šviežio medaus sudėtyje HMF dažniausiai nebūna arba randama ypač maža koncentracija. Laikant medų kambario temperatūroje, reikšmingos HMF koncentracijos gali būti pasiekiamos per kelis mėnesius arba metus.

– Minėjote, kad Prancūzijoje aplankėte ir stambų bičių ūkį. Gal ko nors vertingo išmokote?

– Taip, jo šeimininkas negailėdamas informacijos ja dalinosi. Jis turėjo apie 1000 bičių šeimų. Pamatėme, kaip reikia bitininkauti, kai turi daug bičių. Tai, kaip mes iki tol bitininkavome, buvo galima pavadinti žaidimais. Tada ir kilo mintis išplėsti ūkį, nes tik taip gali užsidirbti, kad galėtum pragyventi. Jei turi 100–200 šeimų, iš to nepragyvensi, net technikos neįsigysi, nes ji labai brangi, nei tobulintis bus už ką. Viskam reikia nemažų investicijų, – pasakoja Rūta.

– Mums, medaus valgytojams, atrodo, kad eini baltu chalatu pasipuošęs nuo avilio prie avilio, su bitelėmis kalbiesi. O jūs sakote – technikos reikia. Kokios technikos?

– Įvairios. Pradedant įrenginiais, kuriais nukeliamas medus. Iš avilio reikia nukelti 3–4 korpusus medaus. Vienas sveria apie 30 kg. O avilių – tūkstantis. Ir taip – tris kartus per metus. Joks stuburas tokio krūvio neatlaikytų, reikia krano (keltuvo), bet ne iš karto jį turėjome.

– Teko pirkti?

– Mums pasisekė: sūnus sumeistravo, nes baigęs technikos mokslus. Dabar šį fiziškai sunkų darbą atliekame mechanizuotai: visus keturis korpusus nukeliame kartu.

– Kiek vidutiniškai per metus medaus prisukate?

– Vidurkis iš avilio – apie 70 kg, bet šiemet bus mažiau.

Kelionėse skanauja medų

Atostogauti vasarą bitininkams neįmanoma, net į pajūrį nėra laiko nuvažiuoti. Tad šeima keliauja vėlų rudenį ar žiemos pradžioje. Jų kelionės būna suplanuotos taip, kad būtų ir poilsio, ir apsilankymo pas bitininkus. Nevengia Počai medaus nusipirkti ir užsienyje pas vietos bitininkus. Profesinis smalsumas: koks jų medus? Geresnis, prastesnis?

– Prancūzijoje medus, pirktas turguje, nebuvo ypatingas. O štai Juodkalnijoje – nuostabus. Sumokėjome už 250 g indelį net 25 eurus, nes labai norėjosi paragauti. Sakė, brangus todėl, kad kalnuose rinktas, jo labai mažai. Tiesiog toks „biznierius“ pardavėjas pasitaikė ir mus, turistus, „išdūrė“. Pas kitą bitininką, kuris medų pardavinėjo ne turguje, o savo trobelėje, medus kainavo kur kas mažiau. Taip pat skanus medus buvo ir Tenerifėje. Skoniai visur skirtingi, įdomūs, nes ir augalai skirtingi. Net ir Lietuvoje taip: Vištyčio krašte vienoks medus, o iš Griškabūdžio apylinkių – visai kitoks.

– Koks medus jums skaniausias?

– Iš Vištyčio krašto, kur daug natūralių pievų.

Bitininkui be technikos būtų sunku

– Džiaugiatės, kad sūnus Simonas taip pat imasi bitininkystės, be to, jis yra baigęs Kauno technikos kolegiją. Jis ūkiui pats sukonstravo kraną! O kitą techniką pirkote?

– Mūsų šeimoje ir anksčiau konstruktorių būta. Mano tėvelis mums pagamino medaus atakiavimo stakles. Jei pirktume – šimtus tūkstančių tektų sumokėti už jas. Būdami Prancūzijos bitininko ūkyje nufotografavome šias stak­les, užsakėme, kad padarytų brėžinį (1000 litų tada kainavo!). Bet tėtis be brėžinio stakles padarė ir sutaupė mums labai daug pinigų. Medsukį irgi gaminome privačiai, nes neįpirkome fabrikinio. Buvo šiek tiek netobulas, bet Simonas patobulino, ir dabar puikiai su juo dirbame. Taip, technikos, kaip anksčiau net nebūčiau įtaręs, reikia labai daug ir ji labai brangi. Pavyzdžiui, medsukis. Jei medus gerai bėga, per dieną jis išsuka 5 tonas. Smulkieji bitininkai, kurie kelia po rėmelį, gal tik 100 kg gali išsukti, ir tai bus labai gerai, – palygina Arvydas.

„Eina kaip bitė“

Paklaustas, ar daug jų šeimai reikia medaus maistui, Rūta pradeda juoktis:

– Matytumėt, kiek Arvydas medaus suvalgo! Net nežinau, gerai tai ar blogai, bet eina vyras kaip bitė!
– Aš įpratęs medų valgyti nuo mažų dienų. Kai kaime gyvenau, namuose būdavo dažniausiai tik pieno produktai ir medus. Pripratau taip, ir medų ant varškės dedu iki šiol. Jei nėra varškės, vis tiek turiu jo suvalgyti (vietoje saldainių). Jei ryte paimsiu šaukštą medaus – iki pietų būsiu sotus.

– Sveikatai tiek medaus yra gerai?

– Turėjau tokį pažįstamą senuką, kuriam įpildavau litrinį stiklainį medaus, ir jis jį vienu ypu išgerdavo. Tiek tikrai nereikia, bet po kelis šaukštus per dieną suvalgyti sveika – medus turi virškinimui padedančių fermentų. Jis gydo.

– Kai kas sako, kad nuo medaus rūgštys skrandyje kyla.

– Pats medus irgi yra rūgštis, bet veikia labai įdomiai: su šiltu vandeniu jis mažina skrandžio rūgštingumą, o su šaltu – didina.

– Matau, bičių duonelė – ant jūsų stalo, kaip maistas kasdieninis. Bet ji irgi yra vaistas?

– Bičių duonelė – mikroelementų rinkinys, bet mažiems vaikams jos nereikėtų duoti, nes turi hormonų, kurie gali paankstinti brendimą. Sakoma, kad vaikams (iki 3 m.) net ir medaus negalima duoti. Bet mūsų vaikai jo šiek tiek valgė.

– Tai gal vaikams galima duoti žiedadulkių?

– Taip, jos vaikams tinka. Bet žiedadulkės yra apvalkalėlyje, todėl organizmas jas sunkiau pasisavina. Jas geriau ištirpinti vandenyje. Pridursiu, kad bičių duonelės vandenyje tirpinti nereikia, ją organizmas įsisavina gerai. Tik nereikėtų ir jos padauginti: pradėti nuo arbatinio šaukštelio, kad skrandis pamažu priprastų. Tai – natūralus maisto papildas.

Bitininkystė – rizikingas verslas?

– Taip, jį prognozuoti sunku. Kaip metai – taip naujiena. Vis kitoks pavasaris, kaskart turi galvoti, ar išloši, ar praloši. Būna – ką nors imi ir pražiūri. Būna – vienais metais vienoje vietoje prineša daugiau medaus, kitais – kitoje, – pasakoja Rūta.

– Yra toks invazinis augalas – rykštenė. Sakote, jas mėgsta bitės. Koks yra rykštenės medus?

– Jis yra ryškiai geltonas, tarsi su ciberžole. Skonis gana įdomus – šviežias turi vos vos kartumo, o kai sustingsta, kartumo nebelieka. Skirtingi augalai – skirtingi ir skoniai. Juk ir liepų medaus skonio su kitu nesupainiosime, – paaiškina Arvydas.

– Tai, ko gero, nepykstate ant invazinių augalų?

– Nepykstame, – juokiasi abu. – Su rykštenės medumi bitės gerai žiemoja. Sakome, kad šis augalas mus gelbsti.

– O klimato kaitą jaučiate?

– Žinoma. Anksčiau darbus bityne pavasarį pradėdavome apie gegužę, o dabar jau vasario viduryje, nes žiemos šiltos, bitės aktyvesnės, anksčiau pradeda vaikus auginti, greičiau maistą suvalgo, reikia sužiūrėti, kad jo nepritrūktų, reikia ir primaitinti.

– O kada darbų pabaigtuvės?

– Spalio antroje pusėje. Tada jau vaškus riekia gelbėti, kad kandys neužpultų. Pradedame ruoštis kitam sezonui – reikia lydyti vaško plokšteles, taisyti senus avilius arba padaryti naujus, daug darbo ir dirbtuvėse, – vardija Arvydas.

– Kaip čia nepaklausi apie kainas…

– O, skaitytojams tai bus įdomu, – intriguoja pašnekovai. – Turime parduoti du kilogramus medaus, kad mieste kavos puodelį nusipirktume. Mes urmo kaina medų parduodame po 1,7 Eur už kilogramą (pernai – vos už 1,4 Eur).

– Turguje ar pas savą bitininką puslitriukas kainuoja apie penkis eurus.

– Kaip ir sakėme: pirkime medų pas savo bitininką, kuriuo pasitikime. Jis labai daug dirba, kad parduotų mums stiklainiuką medaus tik už penkis ar šešis eurus. Natūralus, nekaitintas, švariose mūsų pievose surinktas medus yra brangus ir vertingas. Džiaukimės, kad jo Lietuvoje turime. Ir nereikalaukime, kad jis visus metus būtų skystas kaip tik ką iš avilio.

– Ačiū už įdomų pasakojimą.