Poezijos gerbėjams marijampolietės poetės Česlovos Jakštytės vardas gerai žinomas. Jau daug metų ji rašo eiles, kuria sonetus, viena po kitos pasirodo jos poezijos knygos. Pagal Česlovos parašytus tekstus kuriamos dainos. Naujausia, jau tryliktoji, knyga, išleista šiemet ir pavadinta „Gegulės balsas“, praėjusią savaitę buvo pristatyta Marijampolės Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje. Tai, kad poetė turi daug gerbėjų, o jos eilės itin mėgstamos, liudijo ir pilna susirinkusiųjų didžioji bibliotekos salė, ir po renginio nuvinguriavusi ilga sveikintojų eilutė bei glėbiai gėlių, įteiktų poetei.
Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos
Sonetų kūrybos vakaru pavadintas renginys „Man paskolink sielą vienai valandėlei“ buvo pilnas nuoširdžių, iš širdies gilumos plaukiančių poetinių žodžių. Kitaip ir būti negalėjo – visi daugiau ar mažiau pažįstantys šią poetę žino, kad jos poezija yra giliai išgyventa, išgryninta, nevienadienė ir be mažiausio grafomanijos šešėlio.
Renginio pradžioje poetės bičiulė, buvusi Marijampolės merė, o dabar bibliotekininkė Irena Lunskienė prisiminė ilgametę savo draugystę su poete, kuri užsimezgė, kai Č. Jakštytė dar dirbo buvusiame kompozitoriaus Jono Bendoriaus muziejuje greta Šv. arkangelo Mykolo bazilikos. Ten vykdavo renginiai, literatūriniai vakarai.
– Daugelį metų sekiau poetės kūrybą, visada žavėjausi ir grožėjausi. Didžiuojuosi, kad Česlova Marijampolėje yra vienintelė Lietuvos rašytojų sąjungos narė, jai suteiktas oficialus Lietuvos meno kūrėjo rašytojo statusas. Buvau ta merė, kuri jai įteikė šv. Jurgio, Marijampolės globėjo, medalį, – sakė I. Lunskienė.
Buvusi merė suskaičiavo, kad trylikoje poetės knygų iš viso yra apie du tūkstančiai puslapių ir juose, vargu, ar sutelpa, visas jų autorės gyvenimas, jos jausmai, išgyvenimai, vidinis grožis. I. Lunskienė džiaugėsi, kad pirmasis „Gegulės balso“ pristatymas surengtas būtent Želsvos bibliotekoje, kur ponia Irena dabar dirba, ir dėkojo autorei už gražų ilgametį darbą poezijos baruose bei indėlį į Marijampolės kultūrą.
Kalbų ir pasakojimų tą vakarą buvo mažai – jas pakeitė poetinis žodis. Savo sonetų, eilių paskaitė ir pati autorė, ir skaitovė Vida Mickuvienė, ir specialiai iš Vilniaus į renginį atvykęs režisierius, renginių vedėjas Vytenis Pauliukaitis, šįkart atskleidęs ir puikų, dar nežinomą savo, kaip skaitovo, talentą. Jis linkėjo poetei ir toliau kurti nuostabią poeziją bei džiuginti gerbėjus.
Programą papuošė ir paįvairino klasikinės muzikos kūriniai, atlikti Kazlų Rūdos Rimvydo Žigaičio menų mokyklos mokytojos metodininkės Birutės Pavalkienės ir koncertmeisterės Reginos Mankūnaitės. Renginio dalyviai išgirdo ir poetės labai mėgstamo norvegų kompozitoriaus Edvardo Grygo melodijas, ir dainą pagal Č. Jakštytės eiles.
Net ir padėka susirinkusiems iš poetės lūpų nuskambėjo eiliuota forma. „Mielieji mano, gražūs ir geri/ Dėkoju jums, kad esat atviri/ Pakol upe vėjelis valtį neš, / Tol jūsų neužmiršiu niekad aš“, – kreipėsi ji į visus. Po tokios padėkos daugybė žmonių norėjo padėkoti ir pačiai poetei, įteikti jai gėlių. Džiugu, kad mūsų krašte turime tokių kūrėjų, kurie dovanoja mums tiek daug gėrio, grožio ir šviesos.
Komentarai nepriimami.