Saulė BERŽINYTĖ
Pažįstu žmonių, kurie nebaigė didelių mokslų, neįgijo aukštojo universitetinio išsilavinimo, tačiau jų mąstymas, mintys, gebėjimai, gyvenimo būdas bei dvasinės vertybės pranoksta vadinamųjų inteligentų su keletu diplomų intelekto koeficientą. Su jais įdomu ir malonu bendrauti.
Neseniai artimiau susipažinau su darbščia, kūrybinga Kristinos ir Romo Anelauskų iš Kajackiškės kaimo Kazlų Rūdos savivaldybėje šeima. Tiesa, daugiau kalbėtis teko su vienintele šios šeimos moterimi Kristina. Be Romo, jai savo dėmesį, rūpestį ir meilę skiria trys suaugę sūnūs: Tadas, Tomas, Paulius.
Kristinai netrūksta nei gebėjimų, nei darbštumo. Ji puiki kulinarė (gamina dešras, skilandžius, ruošia konservus žiemai, gardžiais patiekalais lepina šeimos vyrus), konditerė (kepa senovinius naminius sausainius, grybukus, tortus), ekologiškos ruginės duonos kepėja, gėlių augintoja (nuo pavasario iki rudens kieme žydi krokai, lelijos, begonijos, brugmansijos, rožės, lobelijos, įvairiaspalvės viendienės, vėlyviai, o name ant palangių – įvairių rūšių ir spalvų sanpaulijos…), daržininkė, rankdarbių meistrė, puokščių, papuošalų iš vilnos, karoliukų, origami kūrėja…
„Kas tuo metu buvo madinga, to ir ėmiausi“, – šypsosi Kristina. O juk dar yra pieva, kurioje ganosi karvutės, šalia jos – tvenkinys su žydinčiomis lelijomis ir daržas, pilnas kiekvienam kaimo žmogui įprastų daržovių, taip pat moliūgų, cukinijų ir netgi arbūzų. Kiemo aptvare triukšmauja ančiukai, viščiukai, kalakutai. Kiek darbų, kiek rūpesčių turi ši šauni šeima! Tad ir kalbamės jaukioje Anelauskų sodyboje apie gyvenimą Kajackiškės kaime, buities rūpesčius, gėlių bei daržovių auginimą ir gyvenimo prasmę… Beje, Kristina nuo 2-os iki 11-os klasės mokėsi Marijampolės Vinco Mykolaičio-Putino internatinėje mokykloje (dabar – Marijonų gimnazija), kurioje dirbo talentingi pedagogai, ir gavo puikų išsilavinimą. Besimokydama lankė Dailės mokyklą, piešė, tapė, ją baigusi svajojo studijuoti Dailės akademijoje.
– Kristina, gyvenate girioje slypinčiame Kajackiškės kaime. Ar tai jūsų gimtinė?
– Romas gimė Kaliningrado (Karaliaučiaus) srityje, bet užaugo Kajackiškės kaime, o aš gimiau Ąžuolų Būdoje, iki penkerių metų ten gyvenau, po to su tėvais persikėlėme į Smalinpečio kaimą, kuriame ir dabar gyvena mano mama Danutė. Augome trys seserys ir du broliai, aš – trečioji šeimoje, iš seserų jauniausia, o broliai dar jaunesni. Žuvus tėčiui, mama mus visus penkis augino viena, nelengva jai buvo… Didžioji svajonė studijuoti dailę neišsipildė, teko rinktis žemiškesnę profesiją, todėl Marijampolėje privačiai mokiausi siuvėjos-modeliuotojos amato. Buvau gabi mokinė ir darbuotoja, todėl Marijampolėje siuvėja dirbau penkerius metus iki santuokos. Nuo savo gimtinės toli nenukeliavau. Ištekėjusi už Romo apsigyvenau Kajackiškės kaime, senoje sodyboje, kurią ilgai tvarkėme, o prieš keletą metų šalia senojo pasistatėme naują namą.
– Ar nebuvo kilęs noras iš kaimo pabėgti į mažesnį ar didesnį miestą?
– Mieste nuo vaikystės nemažai metų gyvenau, nes mokiausi ir dirbau Marijampolėje. O šiame girios apsuptyje esančiame kaime – ramybė gyventi ir kurti. Jei pasiilgsti didesnio miesto, sėdi į automobilį ir nuvažiuoji.
– Turite nemažai darbų bei rūpesčių naujame, jaukiame šeimos name, ūkiniame pastate, kieme, sode, darže, bet atrandate laiko kepti gardžią ruginę ekologiškų grūdų duoną, užsiimate rankdarbiais. Dar gebate iš maisto produktų kurti dovanų puokštes moterims, vaikams ir vyrams įvairių švenčių, jubiliejų progomis. Kaip viską suspėjate?
– Prisimenu, močiutė Onutė taip pat duoną kepė duonkepėje krosnyje, o aš ją būdama penkerių ar šešerių metų stebėdavau. Mano regimoji atmintis puiki, todėl ir dabar močiutę prisimenu palinkusią prie duonkubilio, o jos keptos duonos receptą atkūriau tiesiog iš savo, dar mažametės mergaitės, atminties. Dar radau receptų 2005 metais išleistoje knygoje „Kazlų Rūdos krašto tradiciniai valgiai“ (sudarytoja Vitalija Kavaliūnaitė-Filipova), tačiau joje nebuvo pažymėti produktų kiekiai.
Tad buvo daug bandymų, kol atradau tą tikrąją savo kepamos ruginės duonos ant ajerų lapų receptūrą. Naujojo namo rūsyje turime duonkepę krosnį, kurioje ir kepu ekologišką duonelę, be kurios šeimos vyrai, ypač Romas, gyventi negali.
Suspėti visada galima, jei yra noro, o man visada norisi išbandyti ką nors nauja. Beje, gėlės – mano „liga“, jos labai patinka. Man nėra negražių gėlių, bet visų nesusodinsi kieme ir neišvardinsi nuo pavasarinių iki rudeninių, nes vieni žiedai keičia kitus.
Valgomas puokštes pradėjau daryti, nes norėjosi kažko ypatingo. Man tai buvo nemažas iššūkis. O kodėl nepabandžius, pagalvojau…
– Ir jūsų sūnūs Tadas, Tomas, Paulius taip pat darbštūs, kūrybingi, siekia įgyti profesijas. Kaip jums pavyko juos taip gerai išauklėti?
– Net nežinau… Ne viena auklėjau, čia jau mudviejų su Romu rezultatas.
– Ar galime pakalbėti apie tikėjimą, šventų Mišių su šeima bažnyčioje lankymą?
– Galime. Su kiekvienais metais vis labiau norisi dėkoti Kūrėjui Dievui, nes yra už ką…
– Tai ar gera jūsų šeimai gyventi girioje slypinčiame Kajackiškės kaime? Toliau nuo Kazlų Rūdos… Manau, čia daugiau privalumų, nei negatyvo?
– Tikrai daugiau privalumų. Jeigu trūksta jėgų ar kyla kokių sunkumų, tik gamtoje galima pasikrauti energijos.
– Ilgai kalbėjome apie gyvenimą šiame ramiame kaime, gal galite pasidalinti mintimis apie gyvenimo prasmę?
– Apie gyvenimo prasmę?.. Manau, svarbu nenustoti džiaugtis mažais ir paprastais dalykais, nes gyvenimas ir susideda iš smulkmenų. O man gyvenimas – šeima, namai, darbas ir tikėjimas tuo, ką darai…
Kristina Anelauskienė neseniai pradėjo dirbti Grupinio gyvenimo namuose Kazlų Rūdoje. Čia ji gali pritaikyti savo kūrybinius, kulinarinius gebėjimus bei bendravimo įgūdžius, o gyvenime sunkumų patyrę žmonės, kuriais ji su kitais bendradarbiais rūpinasi, jai tapo lyg antrąja šeima.
Palinkėkime jai sėkmės.
Komentarai nepriimami.