Laisvos žemės nėra – net ir pats mažiausias plotelis turi savininką. Paradoksas, bet niekas neturi įrodymų, iš kur tą žemę gavo pats pirmasis jos turėtojas. Suprantama, kad jis jos nepirko, o paprasčiausiai pasiėmė ir paskelbė ją „sava“. Dar keisčiau, kai unikaliausios gamtos teritorijos, kurių turime be galo mažai, taip pat nėra „gamtos“, o „valstybės“, taigi – jas kažkas tykiai nusavino ir valdo. Po tokios įžangos logiška mąstyti, kad gamta, kaip vienetas, jokių teisių neturi. Kaip jai išgyventi būnant „nuomininke“ ir tenkinantis tuo, kas atlieka nuo „tikrųjų savininkų“?
Autoriaus nuotrauka
Būtų be galo įdomu išgirsti, kaip tokią nuosavybę traktuoja iškilūs teisininkai – tikiu, kad kam nors iš jų pavyktų pasiekti šios situacijos esmę. Ar jie sukurtų atsakymą – nežinau…
Kol neturime atsakymo, gyvename taip, kaip geriau mums. O mums geriau, kai viskas dalinasi iš vieno – taigi, tenka tik mums. Turime savo laukus, kuriuos naudojame kasmet ir gręžiame iš jų viską „iki dugno“, turime miškus, kuriuos kertame ir viską išvežame tikėdami, kad miškui nereikia nieko grąžinti. Turime vandenis…
Iš karto pasakysiu: tai senas, sovietinis nuosavybės supratimo principas: iš gamtos imti viską taip, kaip sakė vienas sovietų klasikas: „Iš gamtos nereikia laukti malonių, viską pasiimti turime patys“. Pasakykite: ar ne taip darome?
Na gerai, sunku iš karto pasikeisti, nors tam turėjome gerus tris dešimtmečius. Tačiau išmokti dalintis su tuo, kam viskas iš esmės priklauso, yra paprasta kultūringo ir sąžiningo žmogaus esmė. Apsižvalgykime: daug kur to, ką galėtume pavadinti gamta, nelikę nė trupinio – atėmėme dirvožemius, siurbiame vandenį, kertam miškelius ir pakelės krūmus, tyliai niokojame pavienius lauko medžius. Sunku kalbėti su žmonėmis, kurie to nemato ir matyti nenori. Dar sunkiau su tais, kurie nenori dalintis gamtos nuosavybe.
Štai apsižvalgykite dar kartą ir pasakykite: ar prie upelio (nors ir paversto grioviu, bet servitutinio, turinčio senąjį savo vardą) visi laikosi esamo teisinio reglamentavimo ir aria ne arčiau kaip 3 metrai nuo kranto briaunos? O prie melioracijos griovio ir kitų melioracinių statinių (tą nurodo specialiųjų sąlygų įstatymas) palieka privalomą apsaugos juostą ir aria ne arčiau kaip už vieno metro nuo griovio briaunos? Sakytum, kad tai, ką nustato įstatymas, yra šventa ir to laikytis būtina. Argi? Bandžiau sužinoti, ko susilaukė tie, kas nesilaiko įstatymų reikalavimų. Kol kas atsakymų neturiu.
Bet visais atvejais, kai nuosavybės peripetijas turime spręsti kartu su gamta, manytume apie kitokius veiksmus – mūsų pačių geranorišką reikalo supratimą. Kur pradingo siekis savo žemę turėti žalią ir žydinčią? O gal – dar ir čiulbančią, gaudžiančią bičių sparnais. Net specialių tyrimų neatliekantys žmonės yra vieningi: mūsų aplinka skursta, paukščiai, o ypač varliagyviai, nyksta. Dėl paukščių neretai randame paaiškinimą: juos naikinam ne mes, jie naikinami išskridę. Iš dalies tai tiesa. Tačiau varliagyviai neiškeliauja niekur. Kur juos padėjome, kiek reikėjo purkšti, traiškyti ir smulkinti šienapjovėmis, kad turėtume tai, ką turime: daugeliu pievų nuėjęs kilometrą, nerandi nė vienos varlės. Ir tai – Lietuvoje, kur dar neseniai buvo visai kitas vaizdas…
Iš varliagyvių gyvenamosios aplinkos atimtos dauginimosi vietos turėjo lemiamos reikšmės. Tačiau net ir kūdrų kasimas (ar jūs žinote tokių atvejų?) išsprendžia ne viską. Ten, kur purškiama nuolat, jautrią odą turintys varliagyviai žūsta pačia žiauriausia žūtimi. O šienavimas galutinai išrenka tuos, kurie stebuklingai išliko ir išgyveno. Beje, ne tik varliagyviai.
Atviro kraštovaizdžio paukščiai baigia išnykti visoje Europoje. Lietuva stropiai seka šiuo „pavyzdžiu“ – daugelis rūšių tapo kandidatais į Raudonąją knygą, nors ir ji jų neišsaugos. Šienavimas, purškimas, perėjimo vietų naikinimas įleidžia šaknis, apie kompensacijas ir dalinimąsi su tais, kam visa ši vertybė (turiu omenyje gamtą) priklauso, taip ir neprigijo.
Taigi, dar sykį žvelkime į savo aplinką, pasvarstykime – kas priklauso mums, o kas – ne mums. Turėkime stiprybės kompensuoti tas žalas, kurias esame padarę. Tai labai nelengva. Bet kitaip sugyventi taikoje su gamta bus sunku.
Selemonas PALTANAVIČIUS
Komentarai nepriimami.