Teisingumo utopija, o gal troškimų utopija? Šiek tiek pafilosofuokime šiomis temomis gražiomis rudens dienomis.
Stanislavas STRASBURGERIS
Priminsiu: EUtopija skatina svajones apie Europą, kaip gerą vietą gyventi, sugrįžti į viešųjų diskusijų centrą. EUtopijos dvasia verta ne tik svajoti, bet ir puoselėti viltį, kad svajonės gali išsipildyti.
EUtopija taip pat yra bendravimo forma, padedanti kurti ryšius. Kodėl? Ieškodami to, kas mus vienija, o ne skiria, su kitais europiečiais atgauname pilietinį teisingumą. Namuose, kuriuose gyvename, arba su vietos, valstybės ar net žemyno kaimynais yra leng-viau sukurti gerą politiką.
Tarp teisingumo ir troškimų
Budapešto filosofė Agnes Heller (1929–2019) išskyrė du socialinių-politinių utopijų tipus: teisingumo utopiją ir troškimų utopiją. A. Heller idėja privertė mane gerokai pagalvoti.
Pagal šį skirstymą teisingos valstybės piliečiai jaučia, kad teisinga yra taip, kaip yra. Ką tai tiksliai reiškia? Galiu jaustis patenkintas ar ne, laimingas ar liūdnas, vargšas ar turtingas – nesvarbu, nes svarbiausia yra tikėjimas, kad tai teisinga. Tokio tipo visuomenėje teisingumas yra tarpasmeninių santykių pagrindas.
Norų utopija – tai pasaulis, kuriame tenkinami žmogaus poreikiai. Kiekvienas iš mūsų gerai jaučiasi dėl to, ką darome, kokie mūsų santykiai su kitais žmonėmis, kokias gyvenimo sąlygas sukuria valstybė ir kitos bendruomenės, kurių nariais esame. Teisingumas ar apskritai teisė lieka antrame plane.
Priešingai nei atrodo, troškimų utopija nėra anarchija. Jos rėmuose teisingumas yra tiesiog perteklinė sąvoka, nes tarpasmeninių santykių pagrindas yra empatija savo ir kitų žmonių norams.
Atgautos žemės?
A. Heller pasiūlymas man patiko ir todėl, kad jis padeda apibūdinti tikrus politinius reiškinius. Pavyzdžiui, pokario sienos Europoje, kad ir vakarinė dabartinės Lenkijos dalis, vadinamosios atgautos žemės.
Nors terminas „atgautos žemės“ kilęs iš komunistinės propagandos laikų ir nuo to laiko šiek tiek pasenęs, jo žinutė lydi mus ir šiandien. Teisingumo tariamai tapo per daug: seniai (giliaisiais viduramžiais) Lenkijai priklausiusios vietovės po šimtų metų „grįžo į tėvynę“. Tačiau tai, kas vieniems buvo istorinis teisingumas, kitiems reiškė gilią neteisybę: tremtį, nusavinimą, o kartais net negalią ar mirtį.
Šis ambivalentiškumas galioja ir Lenkijos–Lietuvos sienai bei daugumai sienų šiandieninėje Europoje apskritai. Štai kodėl būdami vienijančio žemyno dalimi nustojome kelti klausimą, kas ir kodėl turi teisę į tam tikrą teritoriją. Ėjome švelnėjančio (ne)teisingumo keliu link, Agnes Heller terminais, troškimų utopijos.
Mat praktiškai sienos Europoje buvo panaikintos. Visoje Europos Sąjungoje (ES) žmonių, norinčių laisvai judėti pirmyn ir atgal, poreikiai buvo patenkinti. Šiandien kiekvienas gali susikurti savo gyvenimą, darydamas prielaidą, kad ES sienos yra daugiau linija žemėlapyje, o ne kliūtis, kurią reikia įveikti.
Ir tai gerai: jei EUtopijos dvasia verta ieškoti to, kas mus vienija su kitais žmonėmis, o ne skiria, tai ribojančios sienos su vizomis, kontrolė ir kiti sunkumai jas kertant nelabai padeda. Be to, kad ir kaip stengčiausi, sunku įsivaizduoti, kad tarp šalių būtų nubrėžta siena, kurią dauguma žmonių abiejose jos pusėse laikytų teisinga.
Gera siena
Atsižvelgdami į šią patirtį ir vadovaudamiesi EUtopija kaip geros Europos vizija, galime pažvelgti į būsimos taikos Ukrainoje sąlygas. Pats prezidentas Zelenskis paskelbė, kad bet kokiems teritoriniams pokyčiams turi pritarti visuomenės dauguma. Tai žingsnis arčiau EUtopinio mąstymo ir pilietinio teisingumo didinimas.
Jau šiandien verta ruoštis šio referendumo rezultatams. Ir pagalvoti, kas bus toliau. Juk tai, kas vieniems bus teisingas sprendimas, kitiems sukels gilų neteisybės jausmą, skausmą dėl beprasmių karo aukų ir didelį nusivylimą. Todėl neverta įsitvirtinti teisingumo utopijos stovykloje. Vietoj to, kad perduotume skausmą ir pavydą kitoms kartoms, stenkitės pasinaudoti troškimų utopijos ištekliais.
Kad ir kokios būtų būsimos taikos sutarties tarp Ukrainos ir Rusijos nuostatos ir referendumo daugumos valia, verta dirbti stengiantis sukurti gerą sieną. Gerą, tai yra tokią, kuri nebūtų kliūtis jos pasienio teritorijoje gyvenantiems žmonėms, ir taip jau pavargusiems nuo daugelio metų karo ir nuolat besikeičiančių fronto linijų. Ir atvirkščiai, reikia stengtis, kad ši siena sudarytų kuo geresnes gyvenimo sąlygas, panašiai kaip, pavyzdžiui, Lenkijos vakarinė siena su Vokietija.
Ką apie tai galvojate?
Kasmėnesiniame cikle „#EUtopija: Europa kaip puiki vieta“ raginu jus sukurti naują taikos judėjimą. Užuot fatališkai susitaikę su karo distopija, statykime Eutopiją, kilusią iš graikiško žodžio „puiki vieta“. Kaip vesti efektyvias taikos derybas? Kaip užtikrinti taikos patvarumą? Kaip atrodytų pokario pasaulis? Rašykite mums el. paštu algis@suvalkietis.lt arba komentuokite „Suvalkiečio“ feisbuko puslapyje.
* Redakcijos nuomonė nebūtinai turi sutapti su straipsnio autoriaus.
Stanislavas Strasburgeris (Stanisław Strasburger) – rašytojas, keliautojas ir kultūros vadybininkas. Jis tyrinėja atmintį ir mobilumą, ieško EUtopijos ir tiki dėmesingumo galia. Parašė knygas „Turėjimas. Libanas“ ir „Prisiminimų pirklys“, nuolat rašo žiniasklaidoje lenkų, vokiečių, o pastaruoju metu ir ispanų kalbomis. Gyvena pakaitomis Berlyne, Varšuvoje ir įvairiose Viduržemio jūros regiono šalyse. Yra asociacijos „Humanismo Solidario“ programų valdybos narys ir aktyvus asociacijos „Netzwerk freie Literaturszene Berlin“ narys. Jo feljetonų ciklas apie EUtopiją vienu metu spausdinamas keliose žiniasklaidos priemonėse įvairiomis kalbomis. Lietuvoje galimybę spausdinti šį ciklą gavo tik „Suvalkietis“.
Komentarai nepriimami.