Galite klausytis ir straipsnio garso įrašo
Praėjusį sekmadienį, rugsėjo 29-ąją, minėjome žymaus sūduvio, garsaus kolekcininko ir meno mecenato Mykolo Žilinsko 120-ąsias gimimo metines. Prie pat Kalvarijos gimęs M. Žilinskas išgarsėjo tuo, kad sukaupė didžiulę ir labai vertingą 1685 dailės kūrinių kolekciją, kurią padovanojo Lietuvai. Kaune atidaryta Mykolo Žilinsko dailės galerija, kurioje eksponuojama nemaža dalis jo dovanotų garsių pasaulio dailininkų darbų.
Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos
Mecenato biografija – spalvinga
M. Žilinskas (1904–1992) buvo įtakingas Lietuvos Respublikos valstybės tarnautojas, visuomenininkas, sumanus verslininkas, garsus kolekcininkas, meno mecenatas. Jis buvo devintas vaikas trylikos atžalų susilaukusioje ūkininkų šeimoje ir gimė prie Kalvarijos esančiame Smalininkų kaime, augo sodyboje prie Suvalkų plento. Mykolas buvo sumanus ir žingeidus vaikas. Jau Pirmojo pasaulinio karo metu supratęs, kaip svarbu mokėti užsienio kalbą, jis pats įsiprašė priimamas į vokiečių pradinę mokyklą Kalvarijoje.
1925 m. M. Žilinskas baigė „Aušros“ gimnaziją Kaune, 1925–1932 m. studijavo istoriją ir teisę Vytauto Didžiojo universitete. Dar 1925 m. Mykolas Žilinskas pradėjo žurnalistinę veiklą, dirbo „Vyriausybės žinių“ redaktoriumi, o 1933 m. buvo paskirtas Saugumo departamento skyriaus viršininku. Nuo 1936 m. jis užėmė atsakingas Lietuvos Respublikos ministrų kabineto kanceliarijos direktoriaus pareigas.
M. Žilinskas aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje: buvo Šaulių sąjungos narys, Vilniaus išlaisvinimo sąjungos reikalų tvarkytojas, pasižymėjo kaip sumanus ir ryžtingas verslininkas bei pradedantis kolekcininkas. Jis sugebėjo uždirbti pinigus įvairiausiose srityse – nuo džiovintų baravykų eksporto į Jungtines Amerikos Valstijas iki prekybos akcijomis. 1937 m. M. Žilinskas nusipirko Abromiškių dvarą.
Prasidėjus Lietuvos okupacijai 1940 metais, siekdamas išvengti tremties į Sibirą, M. Žilinskas pasitraukė į Vakarus. Gyveno Prancūzijoje, Danijoje, o po karo įsikūrė Vakarų Berlyne, prabangių vilų rajone Griunevalde. Čia vėl pirko nekilnojamą turtą, užsiėmė įvairiomis verslo šakomis: prekyba briliantais, plytų gamyba, pervežimo paslaugomis, kvepalų gamyba. Pradėjęs be jokio meninio pasiruošimo, be specialių žinių, netrukus ėmė garsėti kaip aktyvus žymiausių pasaulio meno aukcionų dalyvis. Jis aktyviai dalyvavo Lietuvos išeivijos veikloje.
Tvirtas sūduvis ir tikras patriotas
Marijampolietis inžinierius Vytautas Gaulia buvo keletą kartų susitikęs su M. Žilinsku ir iki šiol prisimena, kad tai buvo ypatinga asmenybė. „Jam visada rūpėjo, ką gero galima padaryti Lietuvos labui. Buvo tvirtas sūduvis, tikras patriotas, iš kurio kiekvienas galime pasimokyti tėvynės meilės, savo vertės pajautimo, lietuviškumo, drąsos, dosnumo ir vienybės. Jis visą gyvenimą buvo Lietuvos pilietis, pirmą kartą sugrįžo į Lietuvą 1980 metais su senuoju Lietuvos valstybės pasu.
Meno kūrinių kolekciją jis rinko 45 metus. Joje – garsiausių pasaulio menininkų Rafaelio, Rembrandto, Mone, Gojos ir daugelio kitų vokiečių, prancūzų, olandų, italų meistrų kūriniai, taip pat lietuvių dailininkų Petro Kalpoko, Prano Domšaičio ir daugelio kitų darbai. Slaptas jo kolekcijos kūrinių gabenimas į Lietuvą prasidėjo dar giliu sovietmečiu, 1971 metais. Pirmoji galerija Kaune su tais darbais atidaryta 1979 metais (dabar tai Kauno paveikslų galerija K. Donelaičio gatvėje – red. pastaba), o 1989 metų birželį duris atvėrė Mykolo Žilinsko dailės galerija, kuri šiuo metu yra rekonstruojama“, – pasakojo „Suvalkiečiui“ V. Gaulia.
Paklaustas, kaip susipažino su garsiuoju kraštiečiu, V. Gaulia pasakojo, kad dar mokykloje jo geografijos mokytoja buvo M. Žilinsko sesuo Albina Žilinskaitė, vėliau ištekėjusi už profesoriaus Antano Kučinsko. Marijampolėje, P. Armino gatvėje, gyveno ir dar viena M. Žilinsko sesuo – Ona Čepulienė.
– Vėliau aš jau dirbau Marijampolės cukraus fabrike, o Albina Žilinskaitė su dukra Danute gyveno Alyvų gatvėje. Buvome pažįstami, ji paprašydavo pagalbos, jei reikėdavo kažką namuose pataisyti, suremontuoti. Vieną kartą ji pasakė, kad išvyks pas brolį į Vakarų Berlyną ir papasakojo man daugiau apie Mykolą. Tada pasidomėjau ir sužinojau, kokia tai ypatinga asmenybė.
1980 metų birželio 4 dieną, kai M. Žilinskas buvo pirmą kartą grįžęs į Lietuvą, „Draugystės“ viešbutyje buvo surengtas pokylis, į kurį kvietimą gavau ir aš. Tada pasikalbėjome, jis sakė atvyksiantis į Druskininkus, pakvietė atvažiuoti. Buvo ir Marijampolėje, lankėmės Klaipėdoje, kur jis labai norėjo universiteto įkūrimo, ir tai buvo padaryta. Vėliau aš jį aplankiau Berlyne, ten susitikome 1987 metais. Kito tokio lietuvio, sūduvio, mano gyvenime nepasitaikė, nes Mykolas Žilinskas man sakė, jog net šeimos nesukūrė ir vaikų nesusilaukė, kad po jo mirties visas turtas, visa meno kolekcija atitektų Lietuvai, – pasakojo V. Gaulia.
Ne visus pažadus pavyko įgyvendinti
Marijampolietis prisimena, kad 1988 metų rugsėjį Druskininkų „Lietuvos“ sanatorijoje kalbėdamasis su M. Žilinsku užsiminė, jog 1992-aisiais Marijampolės Rygiškių Jono gimnazija švęs 125-ąsias įkūrimo metines. Tuomet mecenatas pažadėjo, kad mūsų kraštiečio dailininko Vytauto Ciplijausko paprašys sukurti Jono Jablonskio portretą, o Marijampolei skirs 40 dailės darbų iš savo kolekcijos, jei bus rastos tinkamos patalpos. Tie ketinimai buvo užrašyti raštu, bet vėliau jis susirgo ir viskas liko tik popieriuje.
Berlyne 1989 metų balandį M. Žilinską ištiko insultas. Jam pageidaujant iš Berlyno ligonis buvo pargabentas į Lietuvą, čia aktyviai gydomas, ligoninėse laikėsi tvirtai, kovojo su neganda. Pagal jo testamentą buvo palaidotas Kaune, kurį visada vadino pačiu svarbiausiu miestu, Petrašiūnų kapinėse.
V. Gaulios ir jo pagalbininkų dėka prieš keliolika metų toje vietoje šalia Kalvarijos, kur buvo Žilinskų sodyba ir kur senasis Kalvarijos plentas susijungia su 2001-2002 metais nutiesta „Via Baltica“ magistrale, buvo pastatytas medinis koplytstulpis, bet iki mūsų dienų jis neišliko, nes supuvo ir nuvirto. Pernai, anot V. Gaulios, toje vietoje buvo išpjauta ir nemažai medžių.
Pagaliau sutvarkyta artimųjų kapavietė
– Kalvarijos kapinėse, šalia pagrindinio įėjimo, yra Žilinskų šeimos kapavietė. Dažnai važiuodamas pro šalį ten užsukdavau. Kapas ankstesniais metais buvo labai apleistas, apaugęs usnėmis ir kiaulpienėmis. Ne kartą rašiau raštus Kalvarijos savivaldybei, esu išleidęs brošiūrėlę apie Mykolą Žilinską ir valdininkams įteikęs, bet padėtis vis nesikeitė.
Labai apsidžiaugiau, kai pernai pagaliau kapavietė, kur palaidoti M. Žilinsko tėvai ir kiti artimieji, buvo sutvarkyta, atnaujinta tvorelė, kapavietė išpilta skaldele. Vaizdas dabar visai kitas, pagaliau atiduota pagarba šio žmogaus artimiesiems, – džiaugėsi pašnekovas.
Kalvarijos seniūnijos seniūnė Irena Abraitienė sakė, kad išties pernai kapas buvo sutvarkytas. Pasak jos, tą norėta padaryti ir anksčiau, buvo kreiptasi lėšų ir į Mykolo Žilinsko dailės galeriją, bet paramos nesulaukta.
Pinigų kapui sutvarkyti Kalvarijos savivaldybė skyrė iš savo Kultūros paveldo objektų tvarkymo fondo, tuo rūpinosi savivaldybės vyriausiasis specialistas gamtosaugai ir kultūros vertybių apsaugai Romas Eidukaitis. Buvo pasamdyti darbininkai, kurie atliko visus darbus ir sutvarkė Žilinskų šeimos kapavietę.
Bibliotekoje – paroda „Regėjęs Tėvynę“
Kalvarijos savivaldybės viešojoje bibliotekoje šiuo metu veikia iš Nacionalinio Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejaus atkeliavusi fotografijų paroda „Regėjęs Tėvynę“, kurios autorius – garsus Lietuvos fotografas Antanas Sutkus, beje, gimęs Kluoniškiuose prie Zapyškio (Kauno r. sav.). Ši paroda yra Lietuvos kultūros tarybos ir Kalvarijos savivaldybės finansuoto Kalvarijos savivaldybės viešosios bibliotekos projekto „(Ne)pasiklydę parodų labirintuose“ dalis.
– Naujoji paroda yra jau kelerius metus trunkančios draugystės su Nacionaliniu M. K. Čiurlionio dailės muziejumi ir jo specialistais rezultatas. Nors šis muziejus su bibliotekomis nedirba, bet mes esame išimtis, nes Mykolas Žilinskas yra mūsų krašto žmogus. M. Žilinsko kolekciją Kaune kuruoja muziejininkė Irmantė Šarakauskienė. Tai jau antra paroda pas mus iš šio muziejaus, anksčiau buvo eksponuojamos miniatiūros.
Svarbu ir tai, kad į mūsų biblioteką atkeliavo fotografo Antano Sutkaus darbų originalai.
Mūsų parodų erdvė specifinė, tai ne tik galerija – čia vyksta įvairūs renginiai, tad daug svarstėme, konsultavomės su ekspertais, ar galima eksponuoti originalus, ir tokį leidimą iš muziejininkų gavome. Iki spalio pabaigos veiksianti paroda yra didelė dovana mūsų kraštui ir žmonėms, nes taip jau būna, jog garsią asmenybę žino šalyje, pasaulyje, bet vietos žmonėms ji mažai pažįstama, – sakė „Suvalkiečiui“ Kalvarijos viešosios bibliotekos darbuotoja kraštotyrininkė Sigita Palionienė.
Pasak jos, paroda lankoma, sulaukia nemažai dėmesio, ir tai puiki proga kalvarijiečiams sužinoti, kokia garsi asmenybė yra gimusi jų krašte. Jau pasirašyta sutartis ir bibliotekoje bus rodomas režisieriaus Vytauto V. Landsbergio 2022 metais sukurtas dokumentinis filmas „Antanas Sutkus. Scenos iš fotografo gyvenimo“, kuris pasakoja apie šį menininką.
„Paveikslus atiduodu ne sovietams, o Lietuvai“
Fotografas A. Sutkus mecenato fotoportretus sukūrė 1982 m. Vakarų Berlyne. Vienam garsiausių Lietuvos fotografų pavyko ne tik meistriškai įkomponuoti fizinį Mykolo Žilinsko atvaizdą į keturkampį objektyvo ribojamą erdvės plotą, bet ir pažinti portretuojamąjį ir įamžinti jį kaip stiprią bei įdomią asmenybę.
Pokalbyje su I. Šarakauskiene A. Sutkus 1996 metais yra pasakojęs, kad jo ir M. Žilinsko keliai susitiko 1982 m. Vakarų Berlyne, kai ten vyko Europos fotografijos paroda-konkursas. Kurdamas savo ciklą „Lietuvos žmonės“ ir ypač pradėjęs fotografuoti išeivius, rinkti medžiagą ciklui „Pasaulio lietuviai“, A. Sutkus Vakarų Berlyne bendraudamas su M. Žilinsku jį ir fotografavo namuose, kieme, dalis nuotraukų daryta garlaivyje.
A. Sutkus pasakojo, kad „Žilinskas buvo toks tylus, mąslus. Aš klausinėjau, kaip jis paveikslus gaudavo.
ilinskas atvirai pasakojo. Sakė, kad rinkdamas savo kolekciją įvairiais būdais turėjo suktis. Be to, aš Žilinsko paklausiau, kodėl jis, būdamas nusiteikęs prieš sovietus, atiduoda jiems savo paveikslus. Žilinskas atsakė: „Aš atiduodu ne sovietams, o Lietuvai“. Jis paaiškino, kad puikiai suvokia, jog nėra amžinas, tad kol dar stiprus ir gyvas, nori savo kolekciją padovanoti Tėvynei ir niekam kitam jos palikti neketina.
Žilinskas visuomet, net gyvendamas toli nuo Lietuvos, rūpinosi jos kultūriniu ir visuomeniniu gyvenimu ir netgi kasdienybe. Manęs jis, pavyzdžiui, prašė sugrįžus į Lietuvą pakalbėti su Vyriausybe, kad neskriaustų katalikų. (…) Man atrodo, kad M. Žilinskas buvo pragmatiškas idealistas. Intelektualas, tvirto būdo žmogus. O kartu malonaus elgesio, tolerantiškas.
Aš manyčiau, pagrindinis M. Žilinsko būdo bruožas – gebėjimas sąmoningai tvarkyti savo gyvenimą, suvokiant, kad esi ne amžinas. Mes visi gyvenam taip, tarsi prieš mus – ištisa Amžinybė, o Žilinskas stipriai jautė, kad vis dėlto ateis laikas mirti. Tai suprasdamas, šis žmogus viską tvarkė, inicijavo paveikslų pervežimą dar būdamas stiprus ir sveikas. Dabar lietuviams, deja, nelabai būdinga ruoštis mirčiai, kol dar esi stiprus“.
Mecenato sukaktis minima įvairiuose šalies miestuose
Apie Mykolo Žilinsko dovanotos kolekcijos kelią iš Vakarų Berlyno į Lietuvą žurnalistė Gražina Sviderskytė 2004 metais, kai buvo minimas mecenato gimimo 100-metis, yra sukūrusi valandos trukmės dokumentinį filmą „Šimtmečio kontrabanda. Paskutinis reisas“. Jame pasakojama apie tai, kokiomis sąlygomis paveikslai sovietmečiu keliavo iš Vakarų Berlyno į Lietuvą, kad iš viso buvo atlikta net apie septyniasdešimt reisų jiems parvežti.
Kaune praėjusį savaitgalį šis filmas dar kartą buvo rodomas. Savo prisiminimais apie M. Žilinską, jo namus Vakarų Berlyne ir ten vykusius lietuvių bendruomenės susibūrimus pasidalino žinoma pianistė, muzikologė ir pedagogė dr. Raminta Lampsatytė. Ji kaip Vakarų Berlyno lietuvių bendruomenės sekretorė gerą dešimtmetį lankėsi šios bendruomenės steigėjo ir ilgamečio pirmininko M. Žilinsko namuose vykusiuose susirinkimuose ir spėjo jį gana gerai pažinti.
Spalio 3 d. Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje rengiamas susitikimas su Palmyra Sakalauskiene ir Irmante Šarakauskiene, kurios jau keletą dešimtmečių dirba su M. Žilinsko dovanotais rinkiniais. Muziejininkės pasidalins naujais atradimais mecenato dovanotoje kolekcijoje ir atskleis, kas joje labiausiai domina ir stebina Lietuvos ir užsienio dailės tyrinėtojus bei mylėtojus. Paežerių dvare Vilkaviškio rajone šiuo metu eksponuojama per 70 M. Žilinsko surinktos kolekcijos paveikslų.
M. Žilinskas ne kartą yra minėjęs, kad jo gyvenimo credo yra toks: „Aš gyvenu tam, kad įrodyčiau, ką gali padaryti vienas lietuvis, jei jis labai myli Lietuvą“. Pasak V. Gaulios, visas šio garsaus sūduvio gyvenimas įrodė, kad gali išties labai daug.
Komentarai nepriimami.