Rezidencijoje „Grįžulo ratai“ atidaryta Aušrinės Dubauskienės kūrybos paroda „Atvertis“: eksponuojami paveikslai ir meninė knygrišystė. Autorę pristatė menininkų klubo „Mūza“ vadovė Onutė Surdokienė, su ekspozicijos spalvomis ir formomis susiliejo muzika: dainavo Dovydas Stralkus akompanuojant Birutei Pavalkienei…
Kai apie žmogų nemažai žinai, kai jau matyta ne vienerių metų kūryba – vis besikeičianti, atrodytų, nelabai kas ir begali nustebinti. Bet – užtenka sukeisti kirčio vietą žodyje ir jis įgauna naują (o kartais – visai priešingą) prasmę… Užtenka patekti į dar vieną Aušrinės parodą ir, net jei nemažai esi matęs anksčiau, vis tiek nustebsi. O dar labiau nustebsi pasiklausęs pačios autorės, kuri, kiek pamenu, ne vienerius metus vis kuklindavosi, labiau pabrėždama Kybartų kultūros centro menų studijos „Smiltys“, kuriai vadovauja, darbus ir gražius rezultatus. Smagu būdavo klausyti, kaip vadovė pristatinėja plenerų parodas (jiems organizuoti reikia ir laiko, ir žinių, ir atkaklumo), pasidžiaugdama ir autorių darbais, ir aplinka, kurioje būta. Nors reikalaujantys nemažų pastangų būtent plenerai veikiausiai atvedė prie „Atverties“ – parodos, kurioje Aušrinė Dubauskienė atvėrė kūrybą ir atsivėrė pati.
Besiklausant net nelengva suprasti: ar tapybos procesas kviečia nerti į vis gilesnes gelmes, ar mintis (o gal tikriau – tai, kas už jos yra) vedžioja teptuką, kviesdama, viliodama, bet ir klaidindama tą, kuris paskui žiūri ir svarsto… „Atvertis“ – būtent šis pavadinimas atėjo natūraliai: man pačiai norėjosi palyginti ankstesnius savo darbus su dabartiniais. Kartais atrodo, kad nedarau nieko naujo, norisi keistis, keisti – bet tai, ką turiu genuose – matyt, visam laikui. Juose – močiutės palikimas: nuostabiai siuvinėjo, puošė Kybartų moteris… Ir dar svarbūs didieji atradimai plenerų metu, tai geriausias laikas, kai gali pasinerti į šviesą, ji vakarais pailsta ir sustoja – taip paveiksle atsiranda šešėlis – gal Dievo? Viskas jo valioj. Noriu pažinti, kas tai yra Didysis protas, žaviuosi Marijos Gimbutienės teorija, žaviuosi jos tyrinėta epocha – noriu harmonijos…“
Aušrinę traukia nepažinti (kiti sako „nepažinūs“) dalykai, ją žavi visatos ir mūsų žemės paslaptys, skirtingų stichijų (ugnies, vandens) galios ir jų įtaka žmogui bei viskam, kas aplink mus, jos nestebina dalykai, kuriuos esame linkę vadinti mistiniais. Nes gyvendami nuostabiame pasaulyje apie jį žinome labai mažai, jo nepažįstame. Todėl ją intriguoja Albino Kurtinaičio, kitų įžvalgos. „Visi bandome sukurti gražesnį pasaulį, skirtumas tik tas, kaip tai suprantame.“
O paveikslus įkvepia daugybė dalykų: tai gali būti ir stebuklingas regėjimas Joninių naktį, ir nupjauta žolė, ir eilėraščio posmas. Ar kada pagalvojote, kad jūros arkliukas panašus į drakoną? Žvelgdami į vieną paveikslų žmonės sulaikę kvėpavimą klausė išraiškingo jo autorės pasakojimo apie vandens atmintį ir drakoną, kurį turime kiekvienas… Ir tokių akimirkų buvo ne viena.
Kita ekspozicijos dalis – odos gaminiai. „Tai mano poilsis: liečiant, dažant, skutant odą patiriu nenusakomą jausmą… Kažkada atrodė, kad tai ko ne šventvagiška. Tačiau viena dėstytoja nuramino, kad oda įprasmina gyvūną. Aš įprasminu šiuose darbeliuose – tai daugiausia knygos, nes knyga yra ypatingas objektas jau pats savaime.“ Tačiau tos knygos – nepaprastos. Tai iš tiesų „rakteliai nuo Dangaus vartų“. Kiekviename miniatiūriniame darbe – gili prasmė, ypatingas kodas.
…Ta popietė „Grįžulo ratuose“ buvo ypatinga. Autorę sveikino šių erdvių šeimininkai, Sasnavos seniūnė Nijolė Smilgienė, artimieji ir bičiuliai. Ir kiekvienas norėjo arba dar pakalbėti prie paveikslų ar stebuklingų knygelių vitrinų, arba tiesiog ilgėliau į visa tai pažiūrėti tylėdamas.
Komentarai nepriimami.