Autoriaus nuotrauka
Javų laukai gyvūnams svarbūs visada – dabar želmenyse jau žoliauja stirnos, juose bėgioja kurapkos, pempės ir praskrendantys dirviniai sėjikai. Vieniems reikia želmenų, kitiems – iš dirvos traukomų sliekų. Maistu želmenų laukai aprūpins paukščius ir žvėris žiemą bei dalį pavasario. Vasarą javuose slėpsis kurapkos ir putpelės, juose jauniklius ves stirnos ir kiškiai. Dar prieš javapjūtę, bręstant grūdams, javus atras šernai, karveliai keršuliai…
O po javapjūtės į ražienas skubės gervės, karveliai, vakarais atskris antys – grūdai yra visų laukiamas lesalas. Net ir švieži želmenys, iš pabirusių grūdų prasikalę čia pat, visiems yra geriau, nei dirvos augalų lapai ar ūgliai. Iki spalio vidurio keršuliai palieka mūsų kraštą, gervės taip pat atsisveikina ir išskuba į ražienų laukus kažkur Vokietijoje, Prancūzijoje ar Nyderlanduose. Jau iškeliauja ir pilkosios žąsys, kurių migracija į vakarinius Lenkijos regionus yra sunkiai suprantama – ten orai bus panašūs, o ražienos ir pievų žolė – tokie patys… Tiesa, mūsų ražienos neliks tuščios, nes į jas suskrenda iš šiaurės rytų atskridusios želmeninės, tundrinės ir baltakaktės žąsys.
Lietuva šiems paukščiams – ilgo rudens ir nuostabios ramybės žemė. Iki pat mūsų šalies sienos iš rytų jos skrido šaudomos ir persekiojamos, toks žąsų „naudojimas“ yra nei paaiškinamas, nei pateisinamas: juk daugelis nušautų paukščių net nepaimama maistui. Lietuvoje žąsys (išskyrus pilkąsias) taip pat medžiojamos, tačiau tokios medžioklės mastai yra minimalūs, daugelis klubų savo plotuose to net netoleruoja.
Žąsys – žoliniais augalais (ir grūdais) mintantys paukščiai, jų snapų briaunos aštrios, jomis želmenys nukerpami, todėl nėra baimės, kad paukščiai išraus juos sudygusius. Pavojų želmenims galima įžvelgti tik ten, kur dirva labai drėgna, pažliugusi, o žąsų pulkai laikosi visą dieną ir javų daigus sumina į purvą. Tokiose vietose praverčia baidymo įrenginiai (kad ir garsinės dujinės „patrankos“), bet tikrai ne medžioklė ir šaudymas.
Pastaraisiais metais ilgai užtrunkanti vasara subrandina kukurūzų grūdus, burbuolėse grūdai būna kieti, braškantys. Nuimant kukurūzus, nemažai jų burbuolių lieka ražienoje. Sunku pasakyti, kaip gulbės giesmininkės ir žąsys atrado šį vertingą maisto šaltinį, tačiau jau ne vienus metus jas nuo spalio pradžios galima matyti būtent kukurūzų laukuose. Ražienos išlieka iki pavasario, prie jų kas rytą galima matyti iš nakvynės atviruose vandenyse skubančias gulbes. Jos balsingos, jų skardūs trimitai girdimi ir už kilometro. Pulkuose matosi nemažai pilkaplunksnių jauniklių, vadinasi – gulbėms vasara buvo visai sėkminga.
…Dar šiek tiek apie gulbes giesmininkes – prieš 40 metų niekas net negalvojo, kad jos apsistos Lietuvoje, čia perės ir savo skaičiumi kėsinsis aplenkti vietines gulbes nebyles. Jos kitokios – ne tik skardžiabalsės (todėl ir giesmininkės), bet daug lengvesnės, vikresnės, joms paprasta nusileisti sausumoje. Gulbėms nebylėms kiekvienas nusileidimas yra savotiškas išbandymas, nes dažna jų sveria 10–12 kilogramų ir į žemę trenkiasi, net verčiasi per galvą. Ne mažiau sudėtinga joms pakilti į orą, nes tenka plasnojant sparnais ilgai bėgti. Sausumoje vikrios giesmininkės dabar dažnai žiemoja pas mus net ir ten, kur nedaug atviro vandens, tačiau kur yra tokios kukurūzų ražienos. Jeigu turite jų, nearkite, palikite iki pavasario – taip išsaugosite didelį baltų gulbių pulką.
Selemonas PALTANAVIČIUS
Komentarai nepriimami.