„Patyriau kelių valdžių gyvenimą…“

Viename iš Marijampolės daugiabučių gyvenančios Anelės Vasiliauskienės gyvenimas sudėtas į daugybę albumų. Iš nuotraukų žvelgia graži, linksma moteris. Tokia pat graži, pasitempusi ir besišypsanti ji vakar pasitiko ir savo šimtąjį gimtadienį.

Kalbėjomės su jubiliate gimtadienio išvakarėse. Moteris neslėpė jaudulio, nors prie dėmesio per savo netrumpą gyvenimą buvo pripratusi: ir bendradarbių, ir giminių, ir draugių buvo mylima. Neužmiršta ir dabar, o jubiliejų, prisipažino, švęsti pasiruošusi visą mėnesį, kad vienu metu visus priimdama per daug nepavargtų.

Augo ne kaip ponaitė

Gimė Anelė Skaržinskaitė Marijampolės pašonėje, Nartelio kaime, kaip pati sako, Nartelio soduose, dideliame 36 ha ūkyje. Anelei buvo treji, kai nuo plaučių uždegimo mirė mama. Dukra lig šiol išsaugojusi dailią baltą mamos mergautinę staltiesę, kuria tik ypatingomis progomis uždengia stalą. Našlaite niekada nesijautusi, nes meile gaubė ir antroji tėčio žmona, su kuria jis susilaukė dar trijų sūnų, ir kartu gyvenę seneliai.

– Atsimenu, kai prie Smetonos namuose sėsdavome prie stalo 12 žmonių: dvi merginos, du bernai, piemenukas ir sava šeima – visi kartu. Augau ne kaip ponaitė, visus kasdienius darbus dirbau, tik avių kirpti nemokėjau, nors namie jų buvo dešimt, – pasakoja 100-metė.

Kvietiškio žemės ūkio mokykloje tuomet paneles ruošė gyvenimui. Anelė ten taip pat dvejus metus mokėsi mitybos, šeimos ūkio tvarkymo. Porą valandų vykdavo pamokos, o po jų – praktika.

– Birželio mėnesį išlaikėme egzaminus ir už savaitės prasidėjo karas. Man tada buvo 17 metų, – sako Anelė.

Slėpėsi Pašešupyje

– Apie tai, kad artėja frontas, pirmieji pranešė rusų kareiviai, – prisiminimais dalijasi A. Vasiliauskienė. – Jie vaikščiojo po kaimą ir ragino kinkyti arklius, dėtis daiktus ir važiuoti į Rusiją. Visi buvo vežimus pasiruošę, bet ne į tą pusę išvažiavo, o į Pašešupį, kur brūzgynai, krūmynai, kalvos. Ten naktį ir nakvojome. Mūsų namai – du kilometrai nuo miesto. Birželio 22-ąją matėme, kai pirmas lėktuvas praskrido, po to dar trys. Girdėjome, kai ant miesto krito bombos. Iš miesto pradėjo bėgti žmonės, bet sužeistų nematėme.

Atsivežė vokiečiai savo tiltą per Šešupę, motociklai per upę pravažiavo, visi tokie blizgantys. Mūsų vyrai iškėlė baltą vėliavą ir niekas nei ko klausė, nei žiūrėjo į mus. Kareiviai ėjo ir praėjo visai pro mūsų trobas, – pirmą karo dieną prisimena Anelė.
Kitoks vaizdas buvo, kai po trejų metų frontas grįžo. Slėpėsi tada keli kaimai tokioje didelėje sodyboje. Kaime, Skaržinskų namuose taip pat, apsigyveno rusai. Prasidėjo žmonių gaudymas ir vežimas. Parduotuvės buvo tuščios – net žibalo nebuvo. Bet maisto, pasak moters, netrūko, nes viską patys užsiaugino.

Gerbėjų turėjo ne vieną

Būdama 23-jų Anelė ištekėjo už metais vyresnio Juozo Klemenso Vasiliausko, iš Naujienos kaimo.
– Su Juozuku – taip jį visi vadino – mūsų gimimo dienos skyrėsi tik savaite: mano lapkričio 11, jo lapkričio 18 dieną. Nors gyvenome abu prie vieno kelio, bet susipažinome šokiuose, o tekėjau tik po penkerių metų draugystės. Negreit prisišnekino. Gerbėjų turėjau ne vieną, – šypsodamasi pasakoja moteris.

Vestuvės vyko per 1947-ųjų Kalėdas. Po palaiminimo Marijampolės baltojoje bažnyčioje švęsta tris dienas – pas jaunosios tėvus ir pas jaunojo. Sukvietę buvo visą giminę, kaimą, nes visi draugiškai sugyveno. Tik vestuvės, pasak Anelės, buvo negeru laiku – keitėsi pinigai. Nuvažiavę į Kauną apsipirkti, namo jaunavedžiai sugrįžo tuščiomis. „Žmonės taip neturėjo pinigų, kad net už maršą muzikantams susimokėti neturėjo iš ko“. Ir prie fotografo teko eilėje pralaukti, nes tuomet Marijampolėje tik vienas toks buvo, o vestuvių tą dieną buvo gal 20.

Pastebėjus, kad nuotraukose jaunoji labai gražiai atrodė, Anelė prisipažįsta, kad puoštis, kaip ir kiekviena moteris, mėgo, bet „tais laikais, palyginti, kaip dabar, mes buvome pelenės“. O nuometo karūną jai padarė pusseserė.

60 metų – kitame krašte

Neilgai trukus jauna šeima apsigyveno Valmantiškių kaime, prie Vilkijos, Kauno rajone, kur Juozukas, baigęs mokslus Žemės ūkio akademijoje, buvo paskirtas kolūkio „Kelias į komunizmą“, kuriam 30 metų vadovavo moteris, vyriausiuoju agronomu. 60 metų šeima gyveno tvarkingiausia pripažintoje sodyboje, nusipelnė bendradarbių, kaimynų pagarbą, o Juozuką visi žinojo kaip ypač vaišingą agronomą.
Ir ant vaišių stalo, ir lauktuvių krepšelyje dažnai būdavo medus, mat šeima ne tik savo sodyboje du avilius turėjo, bet Anelė ir visam kolūkio bičių ūkiui vadovavo.

– Tada visi ūkiai turėjo bitynus. Kai pradėjau dirbti, buvo 23 aviliai, paskui vis reikalauta padidinti bityną, tai, kai po 20 metų išėjau į pensiją, ūkyje palikau 150 avilių. Vasarą dirbome dviese, o žiemą – viena, nes darbo per daug nebuvo. Rudenį paruoši, pavalgydini, užklostai, o žiemą kartą per savaitę pažiūri, ar viskas gerai. Deja, naudos iš bičių tuomet nebuvo daug. Dabar tai vežioja avilius – čia nužydėjo žiedai, veža toliau, o tada viskas vienoje vietoje. Atlyginimas mažas, bet užteko. Man patiko toks darbas, tai ne kontoroj, prie popierių, kur 10 metų išsėdėjau – žudantis darbas. O bityne turėdavau laisvo laiko ir savo sodybą tvarkyti, ir svečius priimti, ir vyro mama pasirūpinti, – šypsodamasi pasakoja moteris, vis prisimindama savo vaišingą Juozuką.

Prisiminė moteris ir kaip iš Gruzijos motinėles parsisiųsdavo, ir kaip nauja bičių motinėlė vienintelį kartą per visą gyvenimą tiesiog jos rankose išsirito. Išdavė ir „paslaptį“, kad norint turėti skysto medaus, reikia jį pašildyti iki 40 laipsnių.

Prie bičių ėjo iki 93 metų

Juozukas mirė 91-erių. Viena likusi Anelė, nors ir giminių, kaimynų, draugų lankoma, vis dažniau pagalvodavo apie grįžimą į gimtinę. Netrukus brolio padedama apsigyveno Marijampolėje. Nepaliko ir savo bičių – porą avilių atkraustė į tėviškę.

Iki 93 metų bitininkė pati prižiūrėjo savo biteles, prie bičių vis pratindama ir brolio marčią Eriką, drąsindama, kad bitės – švelnūs padariukai. Pati Anelė sako bičių įgėlimo visai nebijojusi. „Tuo tarpu šiek tiek smilkteli, ir nieko. Va, kai įgelia į panagę, tai jau nors tūptelk – labai skauda“, – juokiasi A. Vasiliauskienė.

Džiaugiasi moteris, kad ją vis dar aplanko buvę kaimynai iš Vilkijos, prisimena giminaičiai, draugai. „Kaimas buvo labai draugiškas, vienas kitą pažinojome. Todėl man labai keista, kaip žmonės mieste nebendrauja, net laiptinėje vienas kito nežino.“

Moterį lanko socialinės darbuotojos, naktimis pabūti ateina moteris. O labiausiai teta rūpinasi brolio marti Erika. Deja, jau nebėra nė vieno iš trijų brolių. Su broliene Bronele Skaržinskiene ir su mokyklos laikų drauge Adele Barzdaityte, kuriai 97-eri, 100-metė dažnai pasikalba telefonu, su Bronele dar ir laikraščių naujienomis pasidalija, nes viena prenumeruoja „Suvalkietį“, o kita – „Valstietį“.

Naujienas sužino ir per televiziją – distancinis pultelis visada šalia. Kad geriau matytų, prieš keletą metų ir akinius įsigijo. Žiūri, domisi naujienomis pasaulyje ir šalyje. Ir rinkimų batalijas išklausė. „Patyriau kelių valdžių gyvenimą. Kol sveika, mikli buvau, prie visų gerai buvo“, – sako senolė.

Kaip ir daugelis garbaus amžiaus žmonių, turi A. Vasiliauskienė sveikatos bėdelių, persirgo ir kovidu. Nors išgulėjo tuomet dvi savaites, dabar sako, kad visai nesunkiai su tuo virusu susitvarkė.

Tad ir 100-ojo gimtadienio sulaukus linkime jubiliatei optimizmo ir stiprybės.