Jei tik konstatuotume faktą, būtų trumpa ir aišku: Kalvarijos krašto muziejuje pristatyta knyga „Žydi klesti bijūnėlis. Kalvarijos krašto dainos, žaidimai, rateliai, šokiai“. Apie leidinį pasakojo jos sudarytoja Rasa Januškienė, renginyje dalyvavo Brukų etnografinis ansamblis „Bruknyčia“, vadovaujamas Ingos Degutienės.
Autorės nuotraukos
Bet tiek pasakę neužgriebtume esmės: kaip ir kodėl atsirado ši išskirtinė, ypatinga knyga, atskleidžianti ne vieną kultūrinį klodą – nuo praeities per šią dieną ir, tikėkimės, į ateitį… Pirmiausia ji liudija turint be galo turtingą šio Lietuvos krašto ne vien dainuojamosios tautosakos paveldą, išsaugotą, naujai surastą, o svarbiausia – gyvą. Dar ne taip ir seniai dažną kai kurių vertintojų nuomonę, kad Suvalkijoje folkloro nedaug, jis nėra įdomus, ne vienerius metus triuškino Jaunius Vylius, leisdamas knygas su savo užrašytomis dainomis, daugiausia iš Kazlų Rūdos krašto pateikėjų.
„Žydi klesti bijūnėlis“ – tai pirmas solidus Kalvarijos krašto dainų rinkinys. Šalia dainų pridėta ir choreografinio folkloro pavyzdžių – žaidimų, ratelių, šokių. Medžiaga rinkiniui atrinkta stengiantis, kad jame būtinai rastų vietą tarpukaryje darytų dainų įrašų, kuriuose girdimi dar XIX a. gimusių pateikėjų balsai, transkripcijos, nes iki Antrojo pasaulinio karo ne tik Kalvarijos krašte, bet ir visoje Sūduvoje (Suvalkijoje) buvo tvirtai įleidusi šaknis vienbalsė melodika“.Taip knygos pratarmėje rašo viena sudarytojų, Nacionalinio kultūros centro folkloro specialistė Audronė Vakarinienė.
Išsamią leidinyje pateiktos medžiagos apžvalgą ji užbaigia taip: „Daugiausia prie dainyno atsiradimo prisidėjo Kalvarijos savivaldybės kultūros centro etninės kultūros specialistė Rasa Januškienė, tai jai kilo mintis, kurią ir įgyvendino – išleisti savo gimtojo krašto dainų rinkinį. Nuoširdžiausia padėka šiam, savo krašto, o kartu ir visos Sūduvos (Suvalkijos) kultūriniu paveldu besirūpinančiam žmogui. Be abejonės, įspūdingos apimties rinkinys „Žydi klesti bijūnėlis“ – puiki dovana ir visiems regiono etnine kultūra besidomintiems bei ją propaguojantiems žmonėms“.
Ši 500 puslapių knyga (su ansamblio „Bruknyčia“ kompaktine plokštele „Kai aš augau pas močiutę“) – tik viena didelio projekto dalis. 2022 metais buvo pateikta paraiška įtraukti Kalvarijos krašto dainavimo tradiciją į nacionalinį nematerialaus paveldo vertybių sąvadą, remiantis Brukų etnografinio ansamblio „Bruknyčia“ ilgamete veikla. Moterys Brukuose įvairiomis progomis senąsias dainas dainavo ir daugiau nei prieš pusšimtį metų, o nuo 1987-ųjų ėmė kurti atskiras programas, ansamblis yra dalyvavęs septyniose šalies dainų šventėse. Ilgus metus kolektyvui (dar ir bevardžiam) vadovavo Romualda Vasikonienė. Yra moterų, dainuojančių dešimtmečius – Liuda Bučinskienė – viena jų. Ji pasidžiaugė, kad ansamblyje yra ir veteranių, ir jaunų dainininkių.
Nors toji dainavimo tradicija gyva, nors buvo surinkta daug vertingos medžiagos, tačiau tam, kad ansambliui būtų įteiktas jo unikalumą liudijantis sertifikatas (tai įvyko 2023-aisiais) reikėjo daug nuveikti – kas yra dirbęs su dideliais projektais, tai žino. Beje, dabar ansambliui veiklos ir atsakomybės – ne mažiau. „Bet svarbiausia, – sakė Rasa Januškienė minėtame renginyje, – kad šias savo krašto dainas išmokytume dainuoti kuo daugiau žmonių.
Knygą pirmiausia pristatėme Brukuose, Liubave, Zapyškyje, ypatinga garbė buvo dalyvauti Klaipėdoje vykusiame tarptautiniame renginyje, vėl dalyvauta Kazlų Rūdos savivaldybėje vykstančiame konkursiniame festivalyje „Tai Kazlų žali sodai“ (pernai kolektyvas tapo laureatu), o neseniai „Bruknyčia“ dalyvavo respublikiniame nematerialaus kultūros paveldo seminare Birštone. Buvo gerai įvertintas gražus, melodingas dainavimas, ypatinga artikuliacija.“ Pasakodama Rasa kvietė visus dalyvius dainuoti kartu su ansamblio moterimis – ekrane buvo tekstai, tokie, kaip knygoje.
…Taigi – apie knygą. Joje 360 įvairių žanrų dainų, 4 baladės, 6 raudos, 20 žaidimų vaikams, 27 rateliai ir 26 šokiai. Tai ne tik žodžiai, natos su visais melodijas žyminčiais ženklais, šokių ar žaidimų aprašymai, bet prie kiekvieno kūrinio ir konkretūs duomenys: pateikėjas, kas užrašė, kokie metai, kur saugoma… Melodijas rinko Rasa Januškienė, tekstus – ji, taip pat Kamilė Volungevičiūtė, Kęstutis Krasnickas, Vitas Botyrius. Viršelio (jame – Gyvybės medis) autorė – Vilija Gumauskaitė, redagavo Nijolė Bagdonienė. Net keletą kartų teko leidinį permaketuoti – daug darbo ir kantrybės reikėjo Robertui Dumšai. Visiems jiems Rasa sakė esanti dėkinga, nes nesusidūrus su tokia specifine leidyba nelengva visą procesą ir įsivaizduoti.
rojektą „Kalvarijos krašto etnokultūros savasties ženklai“ finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Kalvarijos savivaldybė, partneriai – Lietuvos nacionalinis kultūros centras, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Lietuvos muzikos ir teatro akademija. Partnerių parama konkreti: šių institucijų saugyklose esančiais lobiais taip pat teko pasinaudoti. O projekto organizatoriaus, Kalvarijos savivaldybės kultūros centro, žmonės dirbo tiek, kiek reikėjo – ir ne tik dienomis.
Popietė muziejuje prabėgo greitai: kartu su „Bruknyčia“ dainas dainuojant, ratelių mokantis, stengiantis atsakyti į Rasos klausimus (tarkime: kokio žanro dainų daugiausia – pasirodo, vestuvinių…) ir džiaugiantis gavus prizą. Beveik kaip toje patarlėje: sunkaus darbo saldūs vaisiai…
Komentarai nepriimami.