Jūs, gerbiamieji „Suvalkiečio“ skaitytojai, veikiausiai supratote, kad kalbėsime apie su mumis jau ne vienerius metus bendraujantį ir bendradarbiaujantį, visoje Lietuvoje žinomą gamtininką, rašytoją, fotografą Selemoną Paltanavičių. Kraštietį, jei kas dar nežino, gimusį ir augusį Kazlų Rūdos krašte, po mokslų dirbusį tuomečiame Žuvinto rezervate ir šios ypatingos vietos iki šiol nepamiršusį… Laukiami ir mielai skaitomi jo rašiniai, pažintiniai ir keliantys opias problemas, daug kas yra dalyvavęs susitikimuose su Selemonu. Ypatingas neseniai įvyko Tado Ivanausko zoologijos muziejuje Kaune, kur pristatytos net trys parodos.
Jubiliejus? Bet kitoks!
Natūraliai kyla klausimas: ar Selemonas Paltanavičius mini svarbų jubiliejų? Ir taip – ir ne. Pagal gimimo metus jis dabar tarp dviejų sukakčių, o štai pagal darbus (jei tiksliau – vieną iš kelių sričių) iš tiesų pasiekė įspūdingą atskaitos tašką. Tik ką VšĮ „Terra Publica“ leidykla „Debesų ganyklos“ išleido 100-ąją jo knygą „Su gamta kišenėje. Vaikystės nutikimai“.
Sunku patikėti: kaip įmanoma parašyti tiek knygų?! Pasirodo – įmanoma. Ir ne tik dėl to, kad dauguma jų nėra enciklopedijų ar žodynų dydžio (nors žinių ten sudėta tikrai ne ką mažiau), bet todėl, kad „nuo trečios klasės kas vakarą bent po valandą rašau – plonuose sąsiuviniuose pasakoju apie vakare matytą rožinį debesį, apie geltonus lapus, žiemą ir pavasarį. Iš visų tų rašliavų nieko neišliko, mano sąsiuviniai kažkur išnyko. Tačiau liko viskas, ko išmokau, todėl galiu rašyti… knygą?“ Septintoje klasėje ir buvo parašyta pasakojimų knyga „Po žaliąja skraiste“, ji, kaip šiandien sako autorius, tiesiog stebuklingu būdu buvo išleista jam tapus studentu – tiesa, kitaip pavadinta.
Visas šimtas S. Paltanavičiaus knygų, taip pat gamtos tyrinėjimo bei fiksavimo reikmenys eksponuojami Zoologijos muziejaus parodose. „Kodėl Kaune, kodėl šioje vietoje?“ – garsiai ne vienam kirbantį klausimą ištarė leidyklos „Terra Publica“ direktorė Danguolė Kandrotienė. Ir atsakė: nes Kaune yra ir šis muziejus, ir Zoologijos sodas, ir Botanikos sodas, ir Vaikų literatūros muziejus… Viskas siejasi: Tadas Ivanauskas būsimam gamtininkui buvo didžiausias autoritetas, autorius rašo daugiausia apie gamtą – ir daug jo knygų skirta vaikams. Šio muziejaus direktorius Ramūnas Grigonis pasidžiaugė, kad bendražygio ir bičiulio kūrybos pristatymas vyksta čia. „Su Selemonu nuveikėme nemažai darbų, teko su juo konsultuotis sprendžiant įvairius klausimus, dalyvauti dalykinėse išvykose. Mane visada stebina ir žavi ne tik jo žinios, bet ir gebėjimas bendrauti su visais žmonėmis: einame kur nors kaime – čia Selemono bičiuliai, nuvykome darbo reikalais į Vokietiją – ten, pasirodo, irgi Selemono bičiuliai…“
„Reikia gyventi linksmai“
Nes visokių ne itin smagių dalykų ir taip užtenka… Tad smagiai, su jam būdinga lengva ironija Selemonas Paltanavičius reagavo ir į pagyrimus bei susirinkusiųjų nuostabą: šitiek knygų! Ir tikrai ne visos mažo formato – štai tomai apie Nacionalinę ekspediciją, dar kelios įspūdingo dydžio, o ir ne visos vaikams… „Kai parašai pirmą knygą, telieka užpildyti tarpą tarp jos ir šimtosios, – juokavo. – Pirmiausia esu vaikų rašytojas, o gamta mane pati pasirinko… Man viskas įdomu, kai pradedi gilintis į kokią temą, viskas nebetelpa į sumanytą pasakojimą – tenka po kurio laiko grįžti. Kai kurias idėjas nešiojuosi ir 20–30 metų. Gamtoje kunkuliuoja įdomus gyvenimas, atrandi ir tokių šokiruojančių dalykų – visai kaip mūsų gyvenime…“
Nuolat būnant gamtoje ir ją tyrinėjant atsiranda ne tik pasakojimai – ir informatyvūs, ir jautrūs, paliečiantys skaitytoją tinkamai parinktu žodžiu, įvaizdžiu (autorius – Lietuvos rašytojų sąjungos narys). Nuolatos gamtininko rankose ir fotoaparatas – nuotraukų archyvas milžiniškas, daug jų pateko į knygas, kai ką išskirtinio pamatėme ir 100-osios knygos pristatymo proga surengtoje parodoje. Selemonas daug važinėja po Lietuvą – tai ir džiaugsmas, ir daug nerimo. Štai apie 17 tūkstančių kilometrų upelių virto melioracijos grioviais, viskas čia pasikeitė, širdį skauda dėl abejingumo ūkininkaujant ir neapgalvotai naikinant Lietuvos gamtą. Savo knygose propaguodamas meilę gamtai ir atsakomybę gamtininkas bei rašytojas taip stengiasi rasti raktelį į vaikų (ir ne tik jų) širdis.
Šimtoji knyga – apie pradžią
„Niekada sau neuždaviau klausimo „Kas dar, jei ne gamta?“, nes žinau, kad atsakymo neturėčiau. Arba jis būtų vienintelis: jei ne gamta, tada – tik gamta!
Su gamta aš visą savo gyvenimą. Ėjau, skubėjau į ją, žiūrėjau, klausiausi ir mokiausi. Dabar man aišku, kad visko pažinti gamtoje neįmanoma. Tačiau stengtis reikia, nes tai teikia neapsakomą džiaugsmą.“ Taip prasideda šimtoji Selemono Paltanavičiaus knyga „Su gamta kišenėj. Vaikystės nutikimai“. Įspūdinga, su gausybe nuotraukų ir piešinių (iliustravo Reda Tomingas), išradingai sumaketuota. Beje, tai aštuonioliktas leidyklos „Terra Publica“ šio autoriaus leidinys, dar išleistas stalo žaidimas.
„Noriu papasakoti apie vienerius savo metus iš vaikystės prie Kazlų Rūdos girios, Užbalių kaime. Visa tai tikra, viskas buvę taip, kaip aprašiau. Ar galima tai atkartoti, dar kartą išgyventi tuos nuotykius, patirti atradimo džiaugsmus ir nusivylimus? Ko gero, antro tokio paties karto šiame atradimų kelyje nebūna. Todėl jums teks viską atrasti patiems“.
Bet perskaitę įžangą nesuklyskite, nes knyga nėra tik apie pirmus autoriaus atradimus. Šalia nuotaikingų istorijų (vien pasakojimas apie viešnagę lapės oloje ko vertas!) yra antrasis klodas „Po daugybės metų“: informatyvūs pasakojimai apie konkrečius su vienu ar kitu gyvūnu bei nutikimu susijusius dalykus, patirtus, sužinotus jau vėliau – ir mokslo ištyrinėtus.
Šis tas oficialaus
2006 ir 2016 metais Selemono Paltanavičiaus knygos nominuotos geriausiomis metų knygomis vaikams, 2015 m. rašytojas apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu, 2016-aisiais jam įteikta Švietimo ir mokslo ministerijos Vaikų literatūros premija, o 2020 m. – Prano Mašioto premija. 2022 m. rašytojas tapo Kazlų Rūdos garbės piliečiu, jam įteiktas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžius už gimtosios šalies garsinimą pasaulyje. 2023 m. S. Paltanavičiui įteikta Vytauto Tamulaičio literatūrinė premija.
…O dabar, kaip pavyko sužinoti, kūrybos procesas tęsiasi.
Komentarai nepriimami.