Dar ne? Tai ko dar lauki – nebespėsi: gali dovanų nebelikti, o labiausiai tikėtina, kad nespės (ne)visagalis šventinis paštas laiku jų pristatyti. Kita vertus – gal būtų ne vien pašto kaltė: juk didžiojoje, norų išsipildymą žadančioje Kalėdų rinkoje už mirguliuojančių visomis pasaulio spalvomis ir šviesomis, blizgių ar romantiškai pastelinių vitrinų slypi kai kas labai konkretaus. Kaina. Ir kas žino, ar Kalėdų Senelis, visus metus kaupęs ir taupęs (kokie toje jo Laplandijoje pinigai?), turės tiek išteklių, kad ilgąjį norų sąrašą pildydamas visus patenkintų – paskutiniams prašytojams gali ir nelikti…
…„Ar jau parašei laišką Kalėdų seneliui?“ Bene lapkričio pradžioje didelio miesto prieigose į akis tarsi smogte smogė toks klausimas didžiuliame ekrane. „O koks jūsų reikalas?“ – mintyse piktai atsakiau ir maniausi ištrynusi tai iš atminties. Bet kur tau! Pastaruoju metu, kur bepasisuktum, visokiausius šio klausimo variantus tik ir girdi: džiūgaujantys reklamų herojai prie nukrautų stalų, pilnomis rankomis gėrybių primena ir ragina: skubėk, skubėk!
Visada man buvę gražūs raštuoti šiltieji megztiniai (kokių tik jų nenumegzdavo mama – su raštais dažnai dėl to, kad vienos rūšies ar spalvos siūlų tiesiog neužteko) jau tampa labiausiai erzinančiu daiktu… Gal mes, nerašę laiškų Kalėdų Seneliui, nes jis kažkaip pats susiprasdavo net užsukti (pavojingai panašus į krikštatėvį), kažko per savo jau netrumpą gyvenimą neišmokome ar nesupratome? Brautis, aplenkiant kitą, pro „juodojo penktadienio“ duris, griebti, nes pilnas glėbys – gerai? Ir todėl labai apsidžiaugiau perskaičiusi jauno žmogaus paatviravimus, tarsi skirtus šiam laikui.
„2024 metais Mėnulis nuo Žemės rutulio nutolo apie 4 centimetrus. O kiek per praėjusius metus žmogus nutolo nuo žmogaus? Per žingsnį, kilometrą, mylią ar šviesmetį? O kokiu atstumu atitolome nuo savęs? Per patrankos šūvį, ištiestą ranką ar vieną milimetrą? Kiekvienas skirtingu matu seikėdami, bet tą patį atstumą keliaudami, vis skubame pirmyn, į „šviesią ateitį“! Tad ir skubėkime, lėkime, sukimės vieniši savose orbitose be mėnulių…“ (Dovydas Stralkus)
…Gal ir ne Mėnulis čia svarbiausia – bet iš tiesų kada bežiūrėjome į jį, gėrėdamiesi paslaptinga šviesa virš laukų, o ne tik pasitikrindami, ar ne pilantis, nes labai jau neramu, nesimiega? Kita vertus – ir tikrinamės viską išmaniųjų technologijų pagalba. Tik kad jų švytėjimas mus veikia, pasirodo, kur kas blogiau negu pikčiausia pilnatis… Tai gal pažiūrėkime kur nors bent stabtelėję už miesto į laukus, horizontą – dabar kaip tik jaunatis, paskutiniojo metų (ir Mėnulio) mėnesio pradžia. Jis kasdien vis augs, švytės, tarsi kompensuodamas dar trumpėjančios dienos šviesą. Bet – tiek jau to trumpėjimo: nuo šios dienos tik 18 minučių!
Jų veikiausiai nė nepajusime, nes vieni klausysis adventinių dainų ir giesmių, kiti rūpinsis namų puošimu, gal ir dovanėlėmis – tas vėlyvas laiškas kažin ar nukeliavo… Dar teks paieškoti lesalų paukščiams, nes zylės jau seniai žvilgčioja pro langus, o kai vieną dieną prie lesyklos pasirodė kėkštas ir genys, šeimos galva griežtai tarė: „Tikriausias ženklas, kad jau žiema“. O žiemą mes juk vieni kitus palaikome, stengiamės sušildyti – arbata ar bent jau geru žodžiu. Tad tegul niekam nebūna šalta.
Gruodį. Žiemą. Visada.
Komentarai nepriimami.