…ir nekantraujant atsiversti, nes tai – žodinė ir vaizdinė dovana. Taip Kalvarijos literatų klubo „Rasa“ almanachą „Dovana Kalvarijos kraštui“ apibūdino viena autorių, šakietė Rita Mockeliūnienė. Leidinio pristatymas Savivaldybės viešojoje bibliotekoje sutraukė didelį gražių žmonių būrį. Knygą bevartant, tarsi iš jos puslapių išskriejusių eilių besiklausant, autorių jaudulį jaučiant tikrai nepritarsi skeptikui, sakančiam, kad „niekas dabar knygų neskaito, tai kam dar jas leisti?“ Nes tam juk reikia ir pastangų, ir… pinigų.
Tačiau kuriantys Kalvarijos žmonės, kurių ne vienas yra ir savo knygą išleidęs – taigi konkrečius dalykus žino, idėją apie bendrą leidinį, kuris neštų žinią apie šį kraštą, brandino, augino, kol ši idėja materializavosi. Ir išsiskleidė lyg įvairiaspalvis žiedas. „Rasos“ klubo pirmininkė Vilija Vilkelienė, pasveikinusi autorius ir gausų svečių būrį – tiek kalvarijiečių, tiek iš kitur atvykusių – apžvelgė kelią nuo pradžios iki šios šventinės dienos. Leidyba iš dalies finansuota Kalvarijos savivaldybės NVO projektų rėmimo lėšomis, tačiau klubo pirmininkė paminėjo ne vieną organizaciją bei atskirus žmones, kurie finansiškai parėmė (jie išvardinti ir leidinio pradžioje). Taigi – čia ne tik kūrėjų, bet ir daugelio žmonių dovana savo kraštui…
…Šventės pradžioje skambėjo muzika: dainas dovanojo „Rasos“ klubo narė Jurgita Arelienė. Renginį moderavusi Kalvarijos viešosios bibliotekos darbuotoja Nijolė Skroblienė jautriai skaitė eiles tų, kurie į šią popietę jau žvelgia iš Anapus ar dėl įvairių priežasčių negalėjo atvykti – gražus sumanymas įdėti į almanachą buvusių klubo narių bei kitur gyvenančių žmonių kūrybos. Trisdešimt autorių pavardžių – tiek pat skirtingų gyvenimų, patirčių, eilėdaros ir stilistikos bandant išreikšti savo jausmus bei santykį su šiuo kraštu.
Almanacho redaktorė Vida Brogytė sakė, kad jai tai buvęs tikras iššūkis ir pakeitė pačios santykį su neprofesionalia kūryba. Leidinio įžangoje ji rašo: „Visokių esama žvilgsnių: skvarbių ir paviršutiniškų, atvirų ir paslaptingų, glostančių ir geliančių… Tai lemia užmegztas ryšys, patirtis, įgyta išmintis, amžius, distancija… Tačiau žvilgsnius į gimtąjį kraštą, tėviškę suvienija meilė, atida ir pagarba. Kitaip ir negali būti.
Šie jausmai lydi visa, prie ko priglunda žmogaus širdis, iš ko išauga jo žodis: Šešupės ir Orijos ežero, sekmadienio šv. Mišių ir turgaus, Arklių pašto stoties ir Karališkojo parko, Kačergų kalno ar Koplyčkalnio, tėvo ar motinos veido, pamokymo…
Iš tiesų – šie vardai ar pavadinimai, kaip ir Suvalkija bei kiti „geografiniai“ žodžiai skamba ne vieno autoriaus ne viename eilėraščių, nemažai vietos tenka Kalvarijai svarbioms datoms, sukaktims – yra net odės žanro… Tačiau ir be konkretumo, vingriems sąskambiams greitai vingiuojant ar kapotu ritmu, lyg sunkų patirties akmenį ritant į dabarties kalną, gebama išreikšti tai, ką vadiname Gyvenimu. Gyvenimu čia, Kalvarijoje. Štai Alytė Zavistauskienė tai išreiškė daina (dainų sukūrusi daug, nors eilėraščių lyg ir nerašanti…), jos dainos žodžiai su natomis (ačiū už jas Rasai Januškienei) irgi pateko į leidinį. Nijolės Skroblienės kviečiami autoriai skaitė kūrybą: nuo vyriausio, Kalvarijos garbės piliečio Edmundo Venslovos, iki jauniausios autorės Šarūnės Sejūnaitės, dalijosi įspūdžiais apie leidinį, dėkojo Vilijai Vilkelienei už pastangas realizuojant sumanymą, sveikino kolegas.
Sveikindama bendraminčius ir bičiulius Lietuvos rašytojų sąjungos narė marijampolietė Česlova Jakštytė sakė: „Išleisti knygą – tai kaip pasistatyti sielai namus. Linkiu, kad knyga gyvuotų, kad sniegas jos neužpustytų… Šiandien dar lapkritis – Salomėjos Nėries gimimo mėnuo. Nelengvas buvo jos kelias (kūrybos kelias niekada nėra lengvas), tačiau šiai poetei ir dabar sunku…“
Na, o apie Vytauto Kalinausko darbus reikėtų kalbėti atskirai, nes tai nėra vien tai, apie ką sakome „iliustracijos“. Miesto vaizdai akvarelėse galėtų gyvuoti kaip atskiras „bežodis“ ciklas, kurį gali savaip skaityti – tad tegalima džiaugtis, kad dailininko kūriniai darniai susilieja su tekstais, suteikdami jiems dar kitokio skambesio. Vytautui ne kartą nuoširdžiai dėkota – kaip ir leidinį maketavusiam Robertui Dumšai (leidykla „Saulės žmonės“). Buvo daug gėlių, dovanų – ir klubas, ir atskiri autoriai turi gerbėjų ir bičiulių, tad popietėje vyravo kone pavasariška atmosfera.
Komentarai nepriimami.