Ar tikrai – visada ir visiems? Ona Birutė Surdokienė, keletą dešimtmečių dirbusi kultūrinį darbą, o dabar jau metus laiko turinti laisvos nuo pareigų senjorės (kaip vis dėlto keistai skamba) statusą, pasakytų: „Taip, tos durys yra, bet atsidaryti – ir ne be pastangų – jas turi pats“. Tad baigiantis metams, kurie buvo kitokie, nei daugybė ankstesniųjų, kalbėjome apie tas duris – ir ne tik…
Autorės nuotraukos
Daugybę metų stebint kultūros lauką šiame krašte, bendraujant su dešimtimis (šimtais!) jame besidarbuojančių žmonių, kai kurių gyvenimai bei veikla tapo, regis, neatsiejama viso, kas pas mus vyksta, dalimi. O jie patys, atrodo, negalėtų būti niekur kitur. Todėl mes, tuo lauku besidomintys, jame susitinkantys dažniausiai tik to darbo vaisių paragauti, staiga imame ir nustembame: „Nebėra? Nebedirba? Išėjo? Kas dabar (vadovaus? tęs darbus? burs žmones? organizuos…) bus?“
Pokyčiai
Panašių svarstymų pasipylė, kai praėjusių metų rudenį Onutė Surdokienė išėjo iš Marijampolės kultūros centro, kur anksčiau rūpinosi etnokultūros reikalais, o pastaruoju metu – parodų organizavimu. Vienas dažnų klausimų buvo „o kaip bus su „Mūza“? Beveik keturis dešimtmečius gyvuojantis jos įkurtas liaudies menininkų klubas, atrodė, liko be pastogės… Jei dar kas nežino – neliko. Bet – apie viską iš eilės. „2023-ųjų vasarą visi pojūčiai tiesiog šaukė, kad reikia permainų, reikia viską keisti. Padariau viską, ką galėjau, turiu eiti į kitą etapą. Tačiau aš savęs jame nemačiau kitaip, kaip tik su tais žmonėmis, su kuriais bendravau iki šiol. Nes tai, ką vadiname darbu, man nebuvo tik darbas – tai mano gyvenimas. Su klubo žmonėmis aš, atrodo, „visą gyvenimą“. Per 19 metų Kultūros centre rengiau ne tik tautodailininkų, bet ir daugybę profesionalų parodų, ilgus metus bendravau su tais ypatingais žmonėmis – kiekvienas jų man daug davė, jie yra mano dalis ir turėjau su jais išlikti. Spalio šeštąją buvo paskutinė mano darbo diena – ir tą dieną aš jau turėjau patalpas, kur galėjau būti pati ir pakviesti žmonių“.
Ne aitvarai atneša
Galvojant apie tolesnę klubo veiklą, sako pašnekovė, reikėjo neutralios erdvės. „Ne tas laikmetis, kad žmones kviestum į butą, be to, klubas per tiek metų sukaupė ir dokumentų, ir meno kūrinių, leidinių… Daug laiko teko sugaišti vaikščiojant po „instancijas“, perregistruojant klubą į asociaciją, teisiškai įforminant, nes pasikeitė statusas: pas mus atėjo profesionalių menininkų, dabar tai „Menininkų klubas „Mūza“. Visą praėjusį rugsėjį tvarkiau šiuos reikalus – kol nesusiduri pats, net neįsivaizduoji, kas tai yra.“
Klubo patalpos – J. Dailidės gatvėje, pastate, kur ilgus metus buvo Marijampolės muzikos mokykla. Kas buvo tas geradarys? Pabandžiusi ieškoti, kur būtų galima kukliai įsikurti, numynusi keletą slenksčių Onutė suprato, kad kitaip nebus – ir bičiulių padedama rado kur jas išsinuomoti… O pinigai? „Tą dieną, kai nusprendžiau darbe padėti tašką, buvau gerai apgalvojusi savo finansines galimybes. Kai paaiškėjo, kad pastogės negausime, nutariau išlaikyti klubo patalpas iš savo pensijos: turiu tam skirti jos trečdalį.
Gyvenime man niekas nieko nedavė – išmokau taupyti ir bet kokiomis sąlygomis išsiversti. Dirbau ilgokai jau būdama pensijoje – mėgau tai, bet ir norėjau pasitaupyti, nes noriu kokybiško gyvenimo. Išvažiuoti, pamatyti kultūros reiškinius, susitikti – tai ir darau iki šiol… Tam, kas klausia, kaip tu gali sau tai leisti, atsakau: noriu gyventi kokybiškai, o kokybė kainuoja. Norint toliau dirbti su žmonėmis, bendrauti, tenka už tai mokėti. Aš taip pasirinkau.“
Tuštumos pajusti neteko
Šiaip ar taip – tokie pokyčiai yra lūžis. O. Surdokienė sako, kad tuštumos nepajutusi – labiausiai gal dėl to, kad aplink tebebuvo tie patys žmonės, kuriems jos (kaip ir jai jų) reikėjo. Ir dėl to, kad norėjo tęsti pradėtus ir neužbaigtus darbus: nebuvo minties juos mesti ir „užmiršti“. Net ir tada, kai nebegavo Kultūros tarybos rėmimo tęstiniam projektui – galimai dėl užsitęsusių biurokratinių dalykų perregistruojant klubą.
„Tęsėme savo išgalėmis – ir su profesionalais, ir su jaunimu. Ypač džiaugiuosi pastaruoju, „Kai mintys prabyla“, nes viskas įvyko dar geriau, nei planavome. Buvo numatyta, kad mūsų krašto moksleivių paveikslai į Čikagą keliaus virtualiai, o susiklostė taip, kad jie buvo nugabenti (ačiū pas mus viešėjusiai dailininkei Aušrinei Kerr)… Pati į Čikagą buvau pakviesta jau beišeinant iš darbo – ta viešnagė, senosios pažintys tik patvirtino, kad turime tęsti, kas pradėta. O pradėta seniai, kai mecenatė Magdalena Birutė Stankūnienė atvykusi nutarė, kad Marijampolei reikia meno galerijos. Man per tuos bendravimo metus jos gyvenimo pamokos daug padėjo.“ Onutė pasidžiaugė, kad Marijampolės savivaldybės tarybos dėka šiais metais buvo išleistas trejų metų veiklą apibendrinantis leidinys „Atminties raštai“.
Tie, kas kūrė – tebekuria…
…rengia parodas, dalyvauja miesto renginiuose, pasidžiaugia vieni kitų darbais. Klubo durys retai būna uždarytos. „Sakyčiau: kaip dirbau, taip ir tebedirbu. Skirtumas tas, kad nėra konkrečių, kitų sugalvotų planų: ieškome naujų erdvių pa-rodoms – smagu, kad jų atsiranda. Štai gruodį kelios ekspozicijos papuošė „Grįžulo ratų“ rezidenciją – ši draugystė jau sena. Jei užsukę į „Gedimino pasažą“ pamatysite stebuklingą lėlių pasaulį, žinokite, kad jis Kalėdų proga atsirado mūsų klubo narės Editos Lei dėka. Ji pasikvietė koleges (tarp jų ir marijampolietę Kristiną Venslauskienę) ir sukūrė šį pasaulį.
Džiaugiuosi profesionalių dailininkų Neringos Krivičienės ir Sergejaus Ra iniciatyvomis: mūsų klubo eglutė parke atsirado jų dėka… O Autobusų stotyje, kurią jau ne pirmą kartą švenčių proga klubo moterys išpuošia, šį kartą – Ernestos Boželytės-Liobienės karpinių paroda „Kelyje“. Čia Ernesta pasireiškia kaip ypatinga, originali ir viena ryškiausių mūsų šio žanro atstovių. Jau ne pirmą kartą eksponuojame parodas ir kavinėje „Senamiesčio legenda“. Ieškome ne tik naujų erdvių, bet ir draugų – jų atsiranda. Klube dabar apie 30 narių, o metams baigiantis paskaičiavau, kad dalyvavome keliose dešimtyse įvairių veiklų…
Ir vis dėlto pokalbio pabaigoje paklausiau: kaip dėliotis mintis ir veiksmus, atsidūrus ant to slenksčio – kai užveri darbovietės duris ir išeini? Onutė Surdokienė sako: „Svarbiausia suvokti, ko pats žmogus nori. Neišeiti į nežinią, bet apskaičiuoti savo resursus, galimybes – po to veikti. Niekas kitas už jį nuspręsti negali. Aš tik šiaip būti, be to, ką dabar turiu, negalėčiau“.
Komentarai nepriimami.