Galvotrūkčiais lekia dar naujų, bet kasdien nesulaikomai senstančių (kartu su mumis) metų dienos. Jau įpusėjo sausis, jau dienos ilgumas tuojau pasieks aštuonias valandas, jau čia pat Pusiaužiemis. Kas beprisimena kada – jo vardas skamba kaip iš tolimiausių laikų… Įpusėjo sausis – o ar prisimename, kad vos prieš mėnesį, gruodžio pačiame viduryje, atsisveikinome su „Gegnės“ Onute? Ąžuolų Būdos pušys strėlėmis šovė į trumpam nuskaidrėjusį dangų – kaip dovaną vieną trumpiausių metų dienų…
Redakcijos archyvo nuotrauka
Gal nebereikėtų rašyti, bet tada, prieš mėnesį (o sakytum, daugybė laiko praėjo) atrodė taip neteisinga, kad minėjome datas, faktus, vieną kitą spektaklio pavadinimą – beje, dažniausiai iš to paties šaltinio, tačiau didžioji dalis to, ką reikia vadinti Gyvenimu, taip ir liko nepasakyta. Kaip ir visada tokiais atvejais, svarbu pranešti. Žinia nuskambėjo per visą Lietuvą, nes per ilgus darbo, bendravimo su „tokiais pat išprotėjusiais kultūrininkais“ (seniai šiuos dirvonus ariančios dzūkės žodžiai) metus jos veikla ir buvo žinoma plačiai. Kas sužinojo, galėjo – atvažiavo, atsisveikino, kitas tyliai uždegė žvakelę kur nors kitame krašte. Gal sukalbėjo maldą, o gal prisiminė kokį šaunų, linksmą epizodą svečiuojantis Tautkaičiuose ar sulaukus svečių iš ten savo scenoje… Nes ko tik nepasitaiko tose klojimų, improvizuotose kiemo ar sodo – o ir tikrose – scenose!
Atsisveikiname prisimindami – ir nebūtinai Tą dieną ar valandą, nes dažną kartą kažkas ima ir primena, kartais nuo to net nejauku. Man tebeatrodo simboliška, kad Onutė Miliauskienė šią žemę paliko gruodžio 13-ąją: Šviesos arba Šv. Liucijos dieną, kuri kaip išskirtinė minima neatsitiktinai. Pagal senuosius kalendorius tai buvusi Žiemos saulėgrįžos diena, kviečianti šviesą ir tiesianti jai kelią… Šią dieną ypatingai išsidėsto ir žvaigždynai, lemiantys mūsų likimus. 2024-ieji Onutei buvo ypatingai sunkūs – ir svarbūs. Tai, kad daugelio žmonių, gyvenančių Tautkaičiuose ir aplink, ilgų dešimtmečių kultūrinė veikla, kaimiškųjų vaidinimų tradicija būtų įtraukta į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo registrą, jai buvo labai svarbu.
Ne dėl savęs pačios: tai jos palikimas tam kraštui ir Savivaldybei (daugiau tokių įvertinimų nė nėra). Tai buvo svarbiau už pačios jubiliejų, kuris gražiausiu metų laiku tyliai atėjo, už sveikatą. Bet viskas „Gegnės“ klojimo teatro kieme visą vasarą vyko kaip visada, tik kviesdama kartais sakydavo: „Na, manęs pačios gal ir nebus – bet viskas sutvarkyta“. Kalbėjo dar ne apie išėjimą – apie tai, kad eilinį (kelioliktą ar keliasdešimtą) kartą bandys sutvirtinti siūlą, kuris, tarsi stebuklingai iš dangaus krašto nuleistas, ją vis dar laiko…
Kalbėjome rudenį telefonu apie tai, kad reikėtų pašnekinti ir vieną (jubiliejus), ir kitą (naujai atėjo – džiaugsmas) artistą, apie Sekmines ir Žolinę: ką planuoja kviesti, kad jau tariasi (!). Nes teatrui 2025-aisiais – 75 metai! Tačiau nors labai svarbus, teatras buvo tik dalis jos gyvenimo ir veiklos. Šiemet būtume minėję Onutės darbo 50-metį čia, šiame krašte, kur įvairiais vardais vadinto-pervadinto kultūros židinio liepsna visą laiką buvo matoma ir žinoma. Ar žmonės juo džiaugėsi? Taip, džiaugėsi. Ar padėjo? „Kas aš be šitų, savo kaimo žmonių, būčiau?“ – sakydavo. Ar pavydėjo? Tikrai taip: daug bendravusi su daugybe visokių sluoksnių atstovų žinau – tikrai pavydėjo ir ne vien „baltai“. Ne visi mylėjo, nes mėgo tiesą ir to neslėpė.
pratusią dirbti ne „nuo – iki“, o tiek, kad būtų padaryta kuo geriau, ją liūdino ir skaudino atsainus jaunųjų požiūris, išgyveno dėl dėmesio stokos ir net abejingo požiūrio į kultūros, kalbos reikalus Lietuvoje. „Taip neturi būti, – sakydavo po eilinės reorganizacijos ar optimizavimo, – kur mes nueisime, šnekėdami svetima kalba?“
…Prieš 10 metų, minint „Gegnės“ 65-metį, išleista „Tautkaičių kultūros kronika“. Leidinio įžangoje rašoma: „Ištartas žodis – lyg beldimas, po kurio prasiveria durys. Užrašyti žodžiai – jau paveikslas, kurį už tų durų randi. Sodrus, daugiaspalvis ir daugiaplanis, laikui bėgant įgaunantis vis didesnę prasmę ir reikšmę, nes tai jau istorija… Leidinys, kurį laikote rankose, ir yra istorija.
Paprastais ir tikrais žodžiais pasakojama apie paprastą kaimą ir paprastus (bet tokius ypatingus, kaip įsitikinsite) jo žmones ir jų gyvenimus, susietus su teatru, muzika. Su kultūra. Čia minima labai daug faktų ir pavardžių, jos kartojasi – o kaip kitaip? Nes tai yra metraštis ir jame privalu fiksuoti kiekvieną vyksmą ir dalyvaujantį šiame vyksme žmogų. O kadangi įvykių ir dalyvių daug, tai kurio gali nepaminėti?“ Šis leidinys su daugybe nuotraukų – jau irgi jos palikimas: kultūrai neabejingų žmonių vaikams, anūkams. Gal ir istorijai.
…Kartais beprasmio, kartais absurdiško žurnalistinio darbo geroji pusė yra ta, kad gali susipažinti su tokiais žmonėmis, stebėti jų gyvenimus ir mokytis, kaip beskęstant pelkėje ištraukti save už plaukų – kaip tai darė baronas Miunhauzenas…
Komentarai nepriimami.