Galite klausyti ir straipsnio garso įrašą
2025 metus Lietuvos Respublikos Seimas yra paskelbęs lėktuvo ANBO ir Lietuvos aviacijos kūrėjų metais. Mūsų kraštiečio, iš šalia Marijampolės esančio Obelinės kaimo kilusio lėktuvų konstruktoriaus Antano Gustaičio kurti lietuviški lėktuvai ANBO Sovietų sąjungai okupavus Lietuvą, 1940 metais sudarė pusę tuo metu Lietuvos karo aviacijoje naudotų modelių. Šiuo metu Marijampolės Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje veikia Lietuvos aviacijos muziejaus parengta paroda „Pirmojo ANBO šimtmečiui. Inž. brig. gen. Antanas Gustaitis, tarnyba ir jo lėktuvai“, kuri bus plačiau pristatyta sausio 30 dieną. „Suvalkietis“ savo puslapiuose šiemet irgi plačiau pasakos apie šią asmenybę, jo kurtus lėktuvus, šeimos istoriją.
Ryški Lietuvos kariuomenės asmenybė
Specialistai pabrėžia, kad A. Gustaičio indėlis į Lietuvos aviacijos raidą vertas ypatingo dėmesio ir pripažinimo dėl to meto užsienio gamintojams prilygusių, o neretai ir juos pranokusių lėktuvų konstrukcijų. Jis labiausiai žinomas dėl lietuviškų ANBO serijos lėktuvų kūrimo ir konstravimo. Net tarpukariu Kaune rezidavę užsienio diplomatai savo ataskaitose lakūną paminėdavo kaip vieną ryškiausių Lietuvos kariuomenės asmenybių.
Lietuvą A. Gustaitis išgarsino ir 1934 m. ANBO-IV lėktuvais su kolegomis atlikęs skrydį aplink Europą, kai buvo nuskrista apie 10 tūkstančių kilometrų ir aplankytos 12 šalių sostinės. Įdomu, kad A. Gustaitis aviakonstruktoriaus darbu užsiimdavo tik laisvalaikiu, o už sukurtus lėktuvus iš valstybės gaudavo pakankamai kuklų honorarą. Jis pasižymėjo ir kitose srityse – buvo ir dėstytojas, šachmatininkas, ir net futbolininkas – su komanda „Aviacija“ 1922 m. dalyvavo pirmajame Lietuvos futbolo čempionate.
ANBO metai šiemet paskelbti minint pirmojo ANBO lėktuvo sukūrimo šimtmetį; tokį lėktuvą A. Gustaitis statė 1924–1925 metų žiemą. Tai buvo žemasparnis mišrios konstrukcijos vienvietis monoplanas, turėjęs 35 arklio galių prancūzų firmos „Anzani“ variklį. Lėktuvas išbandytas 1925 m. liepos 14 d. Bandomąjį skrydį, kaip ir visais vėliau sukurtais lėktuvais, atliko pats konstruktorius.
ANBO-I sparnų ilgis – 10 m, lėktuvo ilgis – 5,75 m. Jo maksimalus skridimo greitis – 142 km/val., maksimalus pakilimo aukštis siekė 4200 metrų, o skridimo nuotolis – 450 km. Tai vienintelis 1919–1940 m. Lietuvos karo aviacijos lėktuvas Vytauto Didžiojo karo muziejuje, į kurį pateko 1935 m. ir buvo išsaugotas iki šių dienų. Jį dabar galima apžiūrėti pagrindinėje šio muziejaus salėje.
Lietuvos aviacijos muziejaus archyvo nuotraukos
Ką slepia lėktuvų pavadinimai?
Tarp 1925 ir 1939 m. Karo aviacijos dirbtuvėse buvo pagaminti net 66 lėktuvai. A. Gustaičio kūriniai būdavo lyginami su užsienio gamintojų konstrukcijomis ir buvo ne tik pigesni, pasižymėdavo puikiomis piloto bei žvalgo darbo sąlygomis, bet ir dažnai geresnėmis techninėmis charakteristikomis.
Dažnai teigiama, kad ANBO yra pirmosios žodžių „Antanas nori būti ore“ raidės. Tačiau pats A. Gustaitis, klausiamas, ką tai reiškia, neatsakydavo. Jo dukra Rasa yra rašiusi, kad „lakūnai sugalvojo savo interpretaciją: Antanas Nori Būti Ore, ir toks paaiškinimas prilipo“. Yra ir kitas šio trumpinio aiškinimas – tai žodžių Antanas ir jo žmonos Bronės vardų pirmosios raidės.
A. Gustaitis su būsima žmona Brone susipažino 1921 metais. Jie susilaukė trijų dukrų: Jūratės (gim. 1929 m.), Rasos (gim. 1934 m.) ir Elenos (gim. 1940 m.) 1941 metais B. Gustaitienė su dukromis emigravo iš okupuotos Lietuvos, atsidūrė Jungtinėse Amerikos Valstijose. Čia konstruktoriaus žmona dirbo gailestingąja seserimi, nugyveno ilgą gyvenimą ir mirė 1998-ųjų liepą, sulaukusi 101 metų. B. Gustaitienė daug metų stengėsi sužinoti, koks buvo Lietuvoje likusio vyro likimas, kuris buvo suimtas pasienyje bandydamas pasitraukti 1941 m. kovo mėnesį. Tik 1967 metais pagaliau iš Raudonojo Kryžiaus organizacijos gautas atsakymas, kad A. Gustaitis žuvo Maskvoje, Butyrkų kalėjime 1941 metų spalio 16 d. Jo kapo vieta nėra žinoma.
Dukra ne kartą lankėsi Marijampolėje
Gustaičių dukros yra baigusios aukštuosius mokslus. Jūratė dirbo mokytoja, Rasa dėstė universitete, buvo žurnalistė, o Elena, kaip ir mama, taip pat dirbo gailestingąja seserimi. Rasa Gustaitytė Kolumbijos universitete įgijo žurnalistikos magistrės laipsnį ir daug metų darbavosi JAV leidiniuose – buvo dienraščio „The Washington Post“ redakcijos reporterė, po to perėjo dirbti į dienraštį „The New York Herald Tribune“, skaitė žurnalistikos paskaitas Kalifornijos universitete Los Andžele, dirbo San Francisko valstybiniame universitete, Kalifornijos universitete Berklyje, buvo kelių leidinių redaktorė.
2014 metų rugsėjo 24-ąją Rasa Gustaitytė lankėsi Marijampolėje, susitiko su tuomečiu meru Vidmantu Braziu ir papasakojo jam, kad tąsyk atvyko į gimtinę po 12 metų pertraukos. Pirmą kartą savo gimtinę Lietuvą R. Gustaitytė aplankė 1989-aisiais. Tais metais buvo švenčiamas istorinio tėvo skrydžio 55-metis, kai 1934 m. A. Gustaičio vadovaujama trijų „ANBO-IV“ eskadrilė labai sėkmingai ir nepaprastai tiksliai įveikė apie 10 tūkst. km ir aplankė dvylikos Europos valstybių sostines. Jo gimtojo kaimo Obelinės vietoje tada vyko šventė, tikslaus nusileidimo parašiutais varžybos. „Buvo daug šurmulio, smagi šventė. Jaučiau Atgimimo nuotaikas. Buvo labai malonu matyti, kaip vertinamas ir prisimenamas mano tėvas. Visą gyvenimą jaučiau, kad turiu nešti tėvo atminimo naštą, stengtis jį prisiminti. Bet tada pamačiau, kad šią atminimo naštą perėmė Lietuva“, – pasakojo ji tada savo įspūdžius.
Gražūs prisiminimai R. Gustaitytei buvo išlikę apie Obelinės kaimą, kur buvo jos tėvo tėviškė. B. Gustaitienė dukrai pasakodavo, kad skrisdamas virš kaimo jis numesdavo laiškelį su smėlio maišeliu, taip siųsdamas linkėjimų. Panašiai darydavo ir virš Raišupio kaimo, kur ūkį turėjo jo sesuo Antanina Kedienė. „Man tėvas paliko gerą pavyzdį, kuriuo visą gyvenimą stengiausi sekti. Jis turėjo daug gabumų ir galėjo daug gero nuveikti Lietuvai. Jaučiu, kad dabar irgi toks laikas, kai galima daug nuveikti tėvynės labui“, – tada sakė lakūno dukra, aplankiusi ir savo pusseserės šeimą Sasnavoje. Tos viešnagės metu ji rengėsi archyvuose perskaityti tėvo KGB bylos medžiagą ir jau galvojo apie būsimą knygą.
Apie savo tėvą išleido knygą
2021 m. R. Gustaitytė parašė ir išleido biografinę knygą „Skrydis“, kurioje papasakojo apie tėvus Antaną ir Bronę Gustaičius, apie vaikystę, Lietuvą ir jų šeimą užklupusią tragediją, pasitraukimą į Vakarus, gyvenimą ir karjerą Jungtinėse Valstijose, tėvo paieškas, vizitus į Lietuvą atkūrus Nepriklausomybę. Baigiantis praėjusiems metams, knyga „Skrydis“ buvo išversta į lietuvių kalbą ir išleista Lietuvoje. Pirmasis jos pristatymas surengtas šiomis dienomis Kaune, Ąžuolyno bibliotekoje. Jame dalyvavo ir šių eilučių autorius.
– Aš norėjau parašyti apie savo šeimą ir ypač apie tėvą, nors ir abejojau, nes apie Antaną Gustaitį jau buvo parašę kiti, o man buvo vos šešeri metai, kai mačiau jį paskutinį kartą.
Rašydama knygą pasinaudojau kitų autorių surinkta medžiaga, pridėjau ir savo ieškojimų rezultatus.
Angliškai žodis „skrydis“ („Flight“) turi dvigubą prasmę – reiškia ir skrydį, ir pabėgimą. Taigi knyga ir pasakoja tiek apie tėvo skrydžius, tiek apie mūsų su mama ir seserimis pabėgimą iš Lietuvos, atvykimą į Ameriką ir prisitaikymą gyventi čia. Knygą parašiau žurnalistiniu stiliumi, ji lengvai skaitoma, tikiuosi, kad jums bus įdomi. Džiaugiuosi, kad tokiu būdu galiu prisidėti prie šeimos istorijos ir Lietuvos istorijos, – tokiais žodžiais į susirinkusiuosius iš ekrano kreipėsi R. Gustaitytė.
Jautriais prisiminimais pasidalino giminaitė
Renginyje savo prisiminimais pasidalino A. Gustaičio sesers Antaninos anūkė Vida Jagminaitė. Ji prisiminė savo motinos pasakojimą apie tai, kai ši, būdama vos penkerių, 1925 m. liepos 14 d. į Obelinę su ANBO atskridusio A. Gustaičio buvo pasodinta ant lėktuvo sparno ir labai bijojusi, kad lėktuvas ims ir pakils į orą. „Tada Obelinėje susirinko daugybė žmonių, atvyko ir iš aplinkinių kaimų, kai kurie dar net lėktuvo nebuvo matę. Lakūnas dažnai aplankydavo ir savo sesers, mano senelės, namus Raišupyje. Kartą tame kaime praskrido su ANBO, staiga nusileido žemiau ir paliko ant žemės paketėlį, o ten artimieji rado saldumynų“, – pasakojo V. Jagminaitė.
Tai, kad lakūnas mėgdavo praskrisdamas virš tėviškės Obelinėje paberti saldainių, šių eilučių autoriui Londone 1999 metais pasakojo ir ten gyvenusi žurnalistė Moja St. Ledžer (Moya St. Leger), kurios motina tris vasaras iš eilės gyveno Gustaičių šeimoje Obelinėje ir buvo mergaičių guvernantė. Prie šios neįtikėtinos istorijos dar grįšime kituose rašiniuose.
Knygos pristatymo metu aviacijos ekspertas, istorikas, Lietuvos aviacijos muziejaus muziejininkas Eugenijus Raubickas (būtent jis sausio 30 d. P. Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje pristatys parodą apie ANBO), paklaustas, kur yra ANBO lėktuvai, atsakė, jog visi, išskyrus pirmąjį ANBO, buvo sunaikinti Antrojo pasaulinio karo metais, o tas vienintelis išlikęs yra eksponuojamas Vytauto Didžiojo karo muziejuje Kaune.
Komentarai nepriimami.