Mokslas mergaitėms nebuvo būtinas
XIX a. pabaigoje vyravo nuostata, kad mokslas mergaitėms nereikalingas, tad mažai ir rūpintasi jų mokslo įstaigomis. Manyta, kad dailiosios lyties atstovėms nereikia mokslo, tegul mokosi verpti, austi, o mieste lankydamos mokyklas tik ištvirks, taps bedievėmis. Turtingieji turėjo pasirūpinti pensionais mergaitėms arba dukras mokslindavo namuose. Apie mažiau turtingus negalvota.
Kaip rašo iš Marijampolės apskrities kilęs istorikas kunigas Vaclovas Strimaitis, tėvai, norėdami kiek išlavinti savo dukras, leisdavo jas į miestą pas kilminguosius pabuvoti, kad ten mergaitės išmoktų lenkiškai kalbėti ir elgsenos toje aplinkoje. Toks pabuvojimas mieste mergaitei buvo užskaitomas pliusu. Apie jas buvo sakoma: „Gera mergina. Ji ir pas ponus mieste buvo.“
Pradėjo kurtis mokyklos mergaitėms
Marijampolėje radosi inteligentijos ir turtingų miestiečių, o ir aplinkiniai kaimai buvo turtingi. Todėl kilo poreikis mergaičių lavinimo įstaigoms. Pirmiausia 1899 m. buvo atidaryta (gautas valdžios leidimas) Natalijos Razumeičikienės keturių klasių mokykla mergaitėms su parengiamąja klase Poniškoje (dabar Kęstučio) gatvėje. Kiek vėliau, tai yra 1906 metais, Kauno gatvėje, priešais berniukų gimnaziją, daktaro Smolskio name, buvusiame karininkų klube, atidaryta kita gimnazija mergaitėms.
Čia visus reikalus tvarkė dvi seserys Breverniūtės, generolo Maksimo Breverno dukros. Vyresnioji Ksenija buvo įstaigos direktorė, o jos jaunesnė sesuo Adriana (matyt, dažnai vadinta Ada) – tos mokyklos mokytoja. Ji gimusi 1869 m. lapkričio 28 d. Aplinkiniai šią mokyklą vadino tiesiog Breverniūtės mokykla, nors oficialus jos pavadinimas buvo mergaičių gimnazija su valdiškos gimnazijos teisėmis.
Kunigas istorikas Jonas Reitelaitis aprašo, kokias uniformas tos mergaitės gimnazistės nešiojo: „durpines sukneles iki pusei blauzdų ir juodas su krūtine prijuostes. Apykaklės atverstos, kraštai apsiūti balta juostele. Ant skrybėlaitės iš šono – metalinis gimnazijos ženklas: MŽG (raidės, žinoma rusiškos. Tai reiškė – Marijampolskaja ženskaja gimnazija – Marijampolės moterų gimnazija – R.U.). Iškilmių metu gimnazistės užsidėdavo baltas prijuostes.“
Garsėjo aukštu mokymo lygiu
Breverniūtės sugebėjo išlaikyti gana aukštą gimnazijos mokymo lygį ir nukonkuravo N. Razumeičikienės mokslo įstaigą. Pastarajai mokyklai pradėjo trūkti moksleivių, ši progimnazija buvo uždaryta ir persikėlė į Vilkaviškį, kur 1912 metais atidaryta mergaičių gimnazija.
Kaip rašo Vaclovas Strimaitis: „Breverniūtės gimnazijoj dėmesį atkreipė kūno kultūros mokytoja Alopėjus. Ji pati buvo mizernos išvaizdos, bet didingos dvasios asmenybė. Kūno kultūros pamokų branduoliu ji pastatė šokių kursą. Neatlyždamai ji reikalavo visuose judesiuose estetikos ir tiesios figūros laikysenos. Savo tauria dvasia ji auklėtinėms įkvėpė įsitikinimo, kad tai daroma ne mokytojos kaprizams tenkinti, bet jų pačių taisyklingos ir gražios figūros išugdyti reikalui.
Mokytojos pastangos pateisino rezultatus – visi atskirdavo Brėverniūtės gimnazistes iš jų estetiškų judesių ir tiesių figūrų laikysenos. Kurioms buvo lemta ilgiau gyventi, net dešimtmečiai nepalaužė jų taisyklingų figūrų, ir jos likosi gyvi pavyzdžiai gyvenimo teigiamo auklėjimo.“
Jonas Reitelaitis papildo kolegą Vaclovą Strimaitį: „Razumeičikienės progimnazija ir Brevern gimnazija, nors buvo rusiškos, bet mergaičių švietime suvaidino didelį vaidmenį. Ypač suvalkiečių tarpe. Jau 1905/1906 mokslo metais Razumeičikienės progimnazijoje buvo 12 lietuvaičių. Vėliau jos perėjo į pilną Brevern gimnaziją.
Čia mokėsi:
1. Izabelė Josiukaitė (anksti mirė baigus gimnaziją kaulų tuberkulioze 1916);
2. Magdalena Draugelytė (vėliau Galdikienė);
3. Domicė Česaitytė, Igliaukos vargonininko duktė (vėliau Vailokaitienė);
4. Leonė Treigytė iš Raišupio (gimn. direktoriaus Felikso Treigio sesuo);
5. Izabelė Avižieniūtė iš Netičkampio (vėliau doc. Vyt. Juškio žmona);
6. Magdalena Alkevičiūtė iš Pašeimenio km., Keturvalakių val.;
7. Zosė Prapuolenytė (vėliau stomatologė Čerkeliūnienė);
8. Ona Masaitytė, vėliau stomatologė Balsienė iš Pabaigų km.;
9. Emilija Bliūdžiūtė iš Bliūdžiškių km., vėliau gydytoja ginekologė akušerė;
10. Agnietė Ambraziejūtė iš Žvirgždaičių km. Gižų valsč., vėliau gydytoja Steponaitienė;
11. Marija ir Katrina Kriaučiūnaitės, Paršelių km., Šunskų valsč. (pirmoji gimnaz. mokytoja, antroji medic. gydytoja). Vėliau lietuvaičių gimnazisčių skaičius vis didėjo.
Čia baigė gimnaziją Antanina Bliūdžiūtė (vėliau Mažylienė), Petronėlė Sirutytė (vėliau Lastienė) ir daugelis kitų.“
1912–1913 mokslo metais iš 170 mokinių Breverniūtės gimnazijoje mokėsi 52 lietuvaitės.
Išsiskyrė kultūros renginiais, filantropine veikla
Breverniūtės mergaičių gimnazija buvo garsi ir kultūros renginiais. Kaip rašo „Šaltinis“ 1909 m. Nr. 39, tos gimnazijos salėje rugsėjo 29 d., per Mykolines, buvo surengtas vyskupo Merkelio Giedraičio 300 metų mirties sukaktuvių minėjimas: pranešimą padarė studentas, būsimasis profesorius Augustinas Valdemaras, kalbėjo kun. Justinas Staugaitis, vyko A. Iešmantos vadovaujamo choro ir orkestro koncertas, dainavo Peterburgo studentas J. Babravičius, akompanuojant M. Pečkauskaitei-Šatrijos Raganai ir t. t. Tos žinutės „Šaltiniui“ pabaigoje autorius rašo: „Reikia viešai išreikšti padėką p-lei Breverniūtei, kuri teikėsi paskolinti erdvią savo gimnazijos salę šio jubiliejaus apvaikščiojimui. Svečių buvo diktokai. Apie 15 kunigų. Vakaras surengtas buvo sąžiningai.“
Kitas daug pasakantis (Breverniūtės filantropijos) pavyzdys, kai „Žiburio“ draugija prieš Pirmą pasaulinį karą nusipirko nemažą sklypą ir jame rengėsi statyti reikalingus pastatus, skyriaus nariai, neturtingi žmonės, sudėjo tam pinigus: marijampoliečiai – 110 rublių, Naumiesčio skyrius – 56,31 rub., Kalvarijos – 64 rub. ir t. t. Gi atskiri asmenys aukojo po 1000 rublių: kunigaikštienė Magdalena Radvilienė, kun. J. Marma, kun. J. Kuras, K. Breverniūtė.
Gimnazijos įkūrėjų tėvas žinomas savo veikla
Šiek tiek žinome ir apie seserų Breverniūčių tėvą. Inžinierius Maksimas Brevernas, Liudviko, gimė 1842 m. birželio 16 d. Charkive. Auklėtas Naugardo grafo Arakčejevo puskarininkių kadetų korpuse. 1862 m. birželio 14 d., būdamas 21 m. ir 11 mėnesių, įstojo į Konstantinovo karinę mokyklą, vėliau baigė Nikolajevo inžinerijos akademiją. Paskirtas į Staro Ingermanlandijos rezervinį pėstininkų pulką (vėliau pervadintu Irkutsko pulku), komandiruotas į Grenadierių-pionierių batalioną, o 1868 m. į 2-ąjį Kaukazo pionierių batalioną. 1873 m. jam suteiktas kapitono laipsnis, 1880 m. suteiktas papulkininkio laipsnis, 1887 m. – pulkininko. Ilgą laiką darbavosi tvarkydamas kelius Kaukaze.
Iš tarnybos išleistas 1894 metais, turėdamas generolo majoro laipsnį. Susisiekimo ministerijos įsakymu 1901 m. gegužės 5 d. paskirtas į Varšuvos kelių susisiekimo apskritį, o tų pačių metų lapkričio 18 d. paskirtas 6-ojo (Suvalkų) plentų skyriaus viršininku. 1904 m. balandžio 20 d. paskirtas 6-ojo Marijampolės kelių skyriaus viršininku. 1909 m. vasario 24 d. atleistas. Buvo vedęs, be dukrų Ksenijos ir Adrianos, šeimoje augo sūnus Vladimiras. M. Brevernas mirė 1914 m. balandžio 16 d. ir buvo palaidotas Marijampolės kapinėse.
Rimvydas URBONAVIČIUS,
Marijampolės krašto ir Prezidento Kazio Griniaus muziejaus muziejininkas-istorikas
Komentarai nepriimami.