Tai – apie menus ir gyvenimą plačiąja prasme. Šiuos žodžius prie savo paveikslų parodos „Grybų ieškojimai“ atidaryme pasakė dailės pedagogė Simona Kudirkienė. Ji – viena iš net keturių autorių, „Grįžulo ratų“ rezidencijoje eksponuojanti savo kūrybą pirmojoje šių metų parodoje.
Autorės nuotraukos
Šį kartą čia beveik vien premjeros: ir patirties sukaupusių, ir tik pradedančių kūrėjų darbai šiose erdvėse eksponuojami pirmą kartą, o kai kam apskritai ši autorinė ekspozicija – pirmasis išėjimas į viešumą… Ne pirmą kartą dalyvaujant tenka pastebėti, kad parodų pristatymai „Grįžulo ratuose“ tapo nemažų susibūrimų, susitikimų (kai kam – ir po ilgo laiko), pokalbių ir diskusijų popietėmis.
Štai šį kartą žinia apie nedažnai parodas rengiantį vilkaviškietį Zenoną Skinkį, čia irgi atvežusį darbus pirmą kartą, atviliojo kolegas. Turbūt visus įmanomus titulus turintis alytiškis Saulius Lampickas, pernykščio „Aukso vainiko“ trečiosios vietos laimėtojas Antanas Lastauskas, taip pat kalvarijietis Arvydas Matulevičius, ryškiai pastaruoju metu pasirodantis, bei kolegos šakiečiai Zenono darbus atidžiai tyrinėjo ir gerų žodžių negailėjo. Daugybę metų jį pažįstantis S. Lampickas sakė, kad technika jau seniai nebestebina, ją gali išsiugdyti, tačiau iki šiol tebežavi Zenono mintis: „Kūrinį jis sukuria „iš nieko“.
Pats drožėjas (nesąs skulptorius, nors pradžioje buvo ir apvaliosios skulptūros), pateikęs ir jau klasika tapusių, ir naujesnių darbų, sakė, kad kūryba yra geriausias jo gyvenime įvykęs dalykas. Jo kūriniai gimsta ir iš tolimų prisiminimų, ir iš to, kas skaityta ar tiesiog kasdienybėje pastebėta, ir iš tikro ar menamo žmonių bei šventųjų gyvenimo…
…Iš mąslaus, kviečiančio ilgėliau panagrinėti kiekvieną kūrinį medinių paveikslų pasaulio parodų organizatorius Vitas Daniliauskas pakvietė į spalvomis trykštantį jau minėtą „Grybų ieškojimą“. Kodėl grybų? O kodėl ne – jų pasaulis ir tai, kas yra aplink, nė kiek ne mažiau įdomu už kitus dalykus, sakė Simona Kudirkienė. „Ieškodami grybų ieškome geresnio varianto: visada gyvenime turime tai daryti“, – smagiai linksmą parodą pristatė autorė.
Ji – šakietė, kaip ir lauko galerijoje grafikos darbus eksponuojanti Renata Kutkienė. Zanavykų muziejaus etnografės darbų paroda vadinasi „Spalvoti pėdsakai“, didelio formato kūriniuose daug savitai perteiktų (formomis bei spalvomis) etninių motyvų. Autorės fantazijos dėka jie suskamba naujai ir netikėtai. Na, o jauniausios autorės Karinos Aleknavičiūtės (jai trylika metų) pirmoji parodėlė tarsi meta vyresniesiems iššūkį: bandykite spėlioti, ką pamatysite po keleto metų?
Autoriai gražiai pristatyti, skambėjo ir muzika bei dainos, kalbėta ir sveikinta ne tik oficialiai, bet ir asmeniškai pasidžiaugiant, linkint sėkmės. „Neatsistebiu, iš kur jūs randate tiek menininkų, nes šiose erdvėse kaskart vis matome naujų autorių ir įdomios kūrybos, – sakė Sasnavos seniūnė Nijolė Smilgienė, kreipdamasi į Vitą Daniliauską, kurio dėka kažkada kukli idėja virto ilgai trunkančia meno švente.
– Džiaugiuosi, kad mūsų seniūnijoje yra tokia kultūros erdvė, kurioje nuolat gali rasti dvasinio peno, yra progų pabendrauti su autoriais“. Kartu su gausiu šakiečių (kultūrininkų, pedagogų, kūrėjų) būriu beveik visada čia atvykstantis tautodailininkas Vidas Cikana pasakė gražius žodžius: „Kai mokiniai prisimena savo mokytojus – sugrįžta įdėtas darbas. Kai žmonės kuria – jų menas iš Suvalkijos nuteka į įvairias Lietuvos vietas, nešdamas žinią apie mus…“
Komentarai nepriimami.