Minime Lietuvos valstybės (!) atkūrimo dieną: ji nulėmė, kuo ši šalis tapo XX a. pirmoje pusėje, kas ir kokie mes visi šiandien esame. Tokia lyg ir visiems turinti būti aiški reikšmė ir prasmė: buvo atkurta Lietuvos valstybė. Žinia, ne stebuklingai mostelėjus popieriaus lapu su keliolika signatarų parašų (ar prisimename – kiek?), kaip kartais ne vienam atrodo. Ir ne vien moksleiviams, kuriems bent jau kokius dalykus iš šalies, kurioje gimė ir dar tebegyvena, istorijos reikia žinoti… Visai neseniai du solidūs mokslo vyrai per televiziją diskutavo, kad kažin ar ne Kovo 11-oji dabar svarbesnė? Nes tai – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo diena: ir Aktas pasirašytas, dalyvaujant jau daugybei žmonių, ir istorinės aplinkybės nebuvo lengvos… Tad ar nevertėtų apsispręsti ir susitelkti ties naujesne data? Nesileidžiant į diskusijas tik norisi paklausti: kaip būtų, jei nebūtų buvę Vasario 16-osios ir visko, kas iki jos ir po to, 1918-aisiais bei vėliau, vyko?
…Kai norisi pasikalbėti su išmintingu žmogumi, dažną kartą ieškau poeto Marcelijaus Martinaičio knygos „Viskas taip ir liks“ (1988–2013 metų užrašai), išleistos jam jau išėjus. Ne tik kultūroje, bet ir politiniame gyvenime kurį laiką aktyviai dalyvavęs žmogus, sąjūdietis, „iš vidaus“ matęs ir euforiją po Kovo 11-osios ir visa, kas vyko paskui, yra pasakęs daug tiesos apie Lietuvą ir mus visus – daug minčių liko tik popieriaus skiautėse.
„Istorinis lietuvių laikas yra ir buvo ne kartą stabdomas, paskelbiamas negaliojančiu arba ilgai jame neįrašomi jokie įvykiai, asmenybės, žygiai. Taip buvo išbrauktas beveik visas 20 lietuvių amžius bei 19 amžiaus pabaiga. Istorinis lietuvių kalendorius dabar jau gerokai užmirštas, jo puslapiai išplėšyti.
žgrobiant tautą užgrobiama ne vien jos žemė, bet ir jos laikas. Naivusis kaimietis, jaučiantis Visatos didybę, visa tai užaria ir apsėja, amžinai besiruošdamas ilgoms žiemoms, karams ir rekvizicijoms. O Dievo pasiųstas angelas eina šalia ir laimina jo sėją. Ten, kur jie abu praeina, virš kaulų ir sulygintų miestų vėl atauga javai ir tauta. Kur jie praeina, lieka amžinos brydės laike…“
„…Artėjant Kovo 11 pradėjo klausinėti, kaip ir kur bus ta diena švenčiama. Keisčiausias dalykas, kai visa tai turi kažkas iš aukščiau paskelbti, kas ir kur, o kol to nėr, tai ir nežinia, ką tą dieną veiksime, kur ką pamatysime, kas sakys kalbą ir pan. Ar Kovo 11 jau pasiekė šeimas, mokyklas? Vasario 16, nors ir vėl persekiotų, ji vis tiek būtų minima šeimose, pažįstamų rate, net tremtyje, kalėjimuose. Jai minėti lyg ir nereikia oficialių renginių.
16 Vasario išliko šeimose, giminėse – iš ten kilo vėl iš naujo. Ji buvo jau ir namų šventė.“
…Esame laisvi – švęsti ar ne, šią ar vėlesnę šventę, ar abi. Kuo labiau giliniesi ne į dieną, ne į svarbiausio dokumento pasirašymo momentą, o į tai, kas vyko aplink, į tarptautinį foną, ypač į žmones, suvoki, kad tai iš tiesų ir tave palietusi istorija. Gal tas suvokimas ir neateis iš karto, bet, kada nors… Tuo tikėjo Jonas Basanavičius, Vasario 16-ąją 1927 metais palikęs kone dešimtmetį gyvavusią Lietuvos valstybę ir šį pasaulį. Simboliška, kad šią dieną 2011-aisiais mirė ir Justinas Marcinkevičius. Kėlėme vėliavas su juodais kaspinais – ar dėl to, kad reikėjo?
Komentarai nepriimami.