Galite klausytis ir straipsnio įrašą
Vasario 27 – kovo 2 d. dvidešimt penktą kartą vyko tarptautinė Vilniaus knygų mugė. Skaičiuojama, kad joje apsilankė apie 70 tūkst. lankytojų.
Knygų mugėje šiemet knygą pristatė ir iš Liudvinavo miestelio (Marijampolės sav.) kilęs, čia augęs, baigęs mokyklą, o vėliau ir mokytojavęs, užkietėjęs gamtininkas Tomas Baravykas.
Likimo vingiai Tomą su šeima nubloškė į Švediją, kur jis gyvena jau septyniolika metų, bet į gimtąjį kraštą grįžta su didele dovana: žiniomis, gamtos tyrinėjimais, pasakojimais, kuriuos suguldė į knygą „Sutemų šaukliai“, tuo nudžiugindamas sekėjus.
Apie vilkus ir pelėdas
Knygą „Sutemų šaukliai“ išleido leidykla „Lututė“, ją sudaro tarsi dvi dalys. Vienoje – pasakojimai apie vilkus, kurių tyrinėjimui Tomas pašventė daug laiko. Knygoje gamtininkas aprašo, ką matė, jautė, užfiksavo būdamas miške, šalia vilkų, juos stebėdamas, tyrinėdamas. Paskaitę jo pastebėjimus apie šiuos žvėris, galbūt rasite atsakymus į klausimus, kodėl žmogui nereikia bijoti vilko, dėl kokių priežasčių vilkai puola naminius gyvūnus, kaip jie bendrauja tarpusavy, kaip auklėja savo vaikus, kokie metodai taikomi tyrinėjant vilkų populiaciją.
Pasakojimus apie paukščius Tomas pradeda pristatydamas tyrinėjimus ir darbus gimtosiose vietose. Tyrinėjimų teritorija labai didelė – Buktos miškas, prie Liudvinavo esanti paukščių bala, Žaltyčio ežeras, Šešupė, Kalvarija, Akmenynų kaimas, Vilkaviškio rajonas. Knygoje gausu nuotraukų: pelėdų, vilkų, užfiksuotų paties Tomo ir leidyklos archyvo.
Knyga parašyta paprastai, suprantamai, be mokslinių terminų. Tie, kas perskaitys knygą, labiau pažins vilkų pasaulį, sužinos, kuo ypatingos pelėdos, ir galbūt supras, kodėl turime saugoti gamtą.
Gimtinė – Liudvinavas
Tomas gimęs Liudvinave, Liepų gatvėje. Ten gyveno močiutė Magdelena Šumskienė kartu su jo tėvais Aldona ir Kostu Baravykais. Vėliau šeima persikėlė į Ūkininkų gatvę.
Tomas mokėsi Liudvinavo Kazio Borutos gimnazijoje (tuo metu buvo vidurinė mokykla). 1997 metais baigė mokyklą ir tais pačiais metais pradėjo dirbti joje biologijos mokytoju. „Nuo mažų dienų domėjausi gamta, tačiau, kaip ir daugelis paauglių, neišvengiau maištavimo laikotarpio. Nutariau užsiimti sportu, mokslai nuėjo į antrą planą. Teko net kartoti devintos klasės kursą, kilo minčių mesti mokyklą. Tačiau man labai pasisekė, kad gimnazijos direktorė Nijolė Lat-vaitienė manyje įžvelgė kažką, kuo išsiskyriau iš kitų. Tik direktorės dėka, padrąsintas ir įkvėptas, nutariau pasilikti mokykloje ir baigti 12 klasių.
Kadangi buvau, švelniai tariant, prastas mokinys, teko pasivyti klasės draugus ir išmokti tai, ką buvau praleidęs žemesnėse klasėse. Baigęs devintą klasę, ruošdamasis dešimtai, visą vasarą mokiausi papildomai. Ir kitas dvi vasaras iki pat 12 klasės mokiausi papildomai. Nemažų pastangų dėka baigiau 12 klasių. Kadangi jau žinojau, ko sieksiu, su mokytoju Algiu Latvaičiu sėdėdavome po pamokų iki vėlyvo vakaro, mokytojas man kantriai aiškino gamtos mokslų paslaptis. Taip šių dviejų pedagogų dėka tapau biologijos mokytoju. Baigiau Vilniaus pedagoginį universitetą. Iki 2008 metų dirbau Liudvinavo K. Borutos gimnazijoje biologijos mokytoju“, – pasakojo Tomas.
Knygos autorius darbo metus mokykloje prisimena kaip vienus gražiausių savo gyvenime. Neformalusis ugdymas paliko jam neišdildomų šiltų prisiminimų. Mokytojas su vaikais dirbo papildomai, po pamokų, savaitgaliais tyrinėdavo savo gyvenamos vietos apylinkes, rengdavo stovyklas, su mokiniais atliko ne vieną tyrimą: tyrinėjo zyles, įgyvendino uralinių pelėdų projektą, tyrė griežles, vykdė baltųjų gandrų apskaitą, nendrinių lingių ekologijos projektą ir dar daugelį kitų.
Gamtos stebuklas užbūrė
Knygos įžangoje Tomas atskleidžia, kada prasidėjo jo pažintis su gamta, kas jį įkvėpė tyrinėti. „Viena pirmųjų mano pažinčių su gamta buvo Žuvinto rezervate (dabar Žuvinto biosferos rezervatas). Šiame gamtos sukurtame stebuk-le prasidėjo mano, kaip gamtos žmogaus, kelionė. Čia pirmąkart susipažinau su gulbėmis, gervėmis, praskleidžiau pelkės paslapčių šydą, pirmąkart klausiausi, kaip kaukia vilkai ir ūbauja pelėdos. Dar vaiką mane į gamtos pasaulį įtraukė rezervato direktorius dr. Vytautas Nedzinkas, visą gyvenimą paskyręs Žuvinto ežerui“, – rašo Tomas knygos įžangoje.
Pasak pašnekovo, su dr. Vytautu Nedzinsku jis buvau pažįstamas nuo mažų dienų. Vytautas – jo tėčio antros eilės pusbrolis. Abu buvo bičiuliai. „Kuomet nuvažiuodavome pasisvečiuoti į Žuvintą, mane be galo traukė pelkės, ežeras ir Vytauto pasakojimai apie gamtą, joje vykstančius procesus. Ilgainiui Žuvinte pradėjau lankytis vienas. Susitaręs su direktoriumi dėl priėmimo, prie paukščių ežero važiuodavau dviračiu. Išmindavau ankstų rytą, atlikdavau suplanuotus darbus ir tą pačią dieną grįždavau atgal. Nors tai būdavo nemenkas iššūkis, tačiau jau po savaitės vėl mindavau dviračio pedalus į Žuvintą. Ilgainiui aš ir dr. Vytautas Nedzinskas tapome bičiuliais. Tai buvo žmogus, kuris man, dar vaikui, atskleidė tikrą gamtos supratimą“, – sako Tomas.
Savo knygoje autorius mini ir kitus ypatingus žmones, kurių dėka jam atsivėrė gamtos pasaulis, asmenybes, kurios padėjo augti: daugybės knygų apie gamtą autorius dr. Bronius Šablevičius, ekologas, ornitologas Vytautas Drūteika, o paukščių žiedavimo paslapčių Tomas sėmėsi iš Vytauto Pareigio.
Išvyko gyventi į Švediją
Vis dėlto nutiko taip, kad Tomas nepaisant mylimo darbo, įdomios veiklos priėmė sprendimą išvykti gyventi ir dirbti į užsienį. Sako, kad sprendimą padiktavo Lietuvą ištikusi ekonominė krizė. „Žmonės kartais priima sprendimus, kurie praėjus tam tikram laikui atrodo keisti. Imi galvoti ir analizuoti, ar tai buvo geras sprendimas, kas galėjo būti, jei… 2008 metais atsirado galimybė išvykti į Švediją. Atėjusi ekonominė krizė privertė priimti sunkų sprendimą. Nors mokykloje dirbdamas mokytoju jaučiausi labai gerai, bet turėdamas šeimą ir galvodamas apie jos ateitį, turėjau priimti sunkų sprendimą.
Išvykau į Švediją dirbti statybose, bet jau turėjau minčių ir nedidelį įdirbį, ką galėčiau veikti ir gamtos srityje. Įsikūriau Švedijos Södermanlando regione, kur gyvenu ir dabar. Po metų pas mane atkeliavo ir mano šeima: žmona Rima, sūnūs Žilvinas ir Darius, dukra Žavinta. Nors sūnus Žilvinas ir dukra jau suaugę, tačiau gyvename visi šalia“, – pasakojo jis.
Pasak Tomo, pirmi metai buvo be galo sunkūs: nežinoma kalba, darbas, kurio niekada gyvenime nebuvo dirbęs. Buvo momentų, kai jam kildavo minčių grįžti atgal, tačiau iškildavo klausimas, o kas bus tada? Tomas sako, kad jam pasisekė dėl to, kad naujoje šalyje ir darbovietėje jį globojo šeimos draugas Giedrius Asijavičius.
Sunkiomis akimirkomis jis buvo vienintelis žmogus Švedijoje, kuris išklausydavo ir patardavo. „Taip iš lėto, mažais žingsniais, dirbdamas statybose, ieškojau galimybių sugrįžti į veiklą gamtoje. Važinėdavau po miškus, tyrinėdavau vietoves ir tuo pat metu siuntinėjau elektroninius laiškus visiems, kas tik buvo susiję su gamta. Savaime suprantama, kad užsienietis, niekam nežinomas, nemokantis kalbos – niekam nereikalingas“, – pasakojo apie tuos nelengvus laikus Tomas.
Sugrįžo prie savo pamėgtos veiklos
Atkaklumas davė rezultatų. Jau po kelių metų Tomas pradėjo tyrinėti pelėdas viename iš Švedijos regionų kartu su Švedijos ornitologų draugijos nariais. Šiuo metu gamtininkas – pagrindinis pelėdų tyrėjas vidurio Švedijoje. Jo žinioje – daugiau kaip 300 inkilų įvairioms pelėdų rūšims. Gamtininkas paruošė uralinių pelėdų tyrimo projektą, kuris sėkmingai vykdomas jau devintus metus. Tomas Švedijoje gyvena jau 17 metų, darbuojuosi ir statybų sektoriuje, tačiau didžioji dalis jo veiklos pamažu persikelia į gamtos tyrimus.
Pasak gamtininko, stebėti vilkus jis pradėjo atsitiktinai. Šiais gyvūnais Tomas domėjosi nuo seno, dar vaikščiodamas Buktos miške rasdavo jų pėdsakų. Vilkai atrodė labai paslaptingi, verti didelės pagarbos gyvūnai, todėl jų stebėjimas buvo nepasiekiama svajonė. Bet jai buvo lemta išsipildyti.
„Vienais metais vaikščiodamas miške (Švedijoje) radau vilkų pėdsakų. Turėdamas pažįstamų gamtininkų brūkštelėjau keliems iš jų klausdamas apie vilkus Švedijoje. Kaip tik tuo metu buvo renkama komanda vilkų monitoringui. Kadangi Švedijoje vilkai skaičiuojami atliekant jų DNR tyrimus, reikėjo žmonių, kurie galėtų rinkti DNR mėginius. Taip mano gyvenime atsirado vilkai. Vėliau man labai pasisekė, nes mano stebimoje teritorijoje įsikūrė nauja vilkų šeima. Nuo šios vilkų šeimos susikūrimo prasidėjo ir mano gyvenimas šalia vilkų“, – pasakojo Tomas.
Anot gamtininko, vilkai – labai socialūs, protingi ir atsargūs gyvūnai. Jam pavyko stebėti vilkų šeimą nuo jos susikūrimo iki iširimo, visiškai jiems nepakenkiant. „Nors, be abejonės, vilkai žinodavo, kad aš esu šalia, tačiau į mane nekreipdavo jokio dėmesio. Atliekant vilkų apskaitas (renkant DNR mėginius, sekant pėdsakais), klausantis vilkų kaukimo, pamažu atėjo supratimas apie šį nepaprastą, dažnai be jokio pagrindo keikiamą gyvūną.“
Tomas pasakoja, kad stebėdamas vilkus paromis gyveno miške, stebėjo juos iš ant žemės pastatytos palapinės ir iš aukštai – medyje specialiai buvo įsirengęs slėptuvę. Dešimtis kilometrų sekė vilkų pėdsakais, mokėsi vilkų kalbos – kaukimo. Mokėsi jų rašto paslapčių – pėdsekystės ir kitų veiklos žymių. „Labai daug informacijos suteikė DNR tyrimai. Tai labai efektyvus, tikslus ir svarbiausia – vilkams visiškai nekenkiantis apskaitos metodas“, – teigė Tomas. Daugiau apie šiuos stebėjimus galėsite paskaityti jo knygoje „Sutemų šaukliai“.
Tomas, paklaustas, kodėl jo tyrinėjimo objektais tapo būtent vilkai ir pelėdos, atsakė taip: „Vilkai ir pelėdos mane sudomino dėl to, kad tai mažai ištirti gyvūnai, jų stebėjimai – sudėtingi. Ir vilkai, ir pelėdos – aktyvesni tamsoje. Todėl norint juos stebėti būtina nebijoti vaikščioti, miegoti miške, paprasčiausiai gyventi miške. Daugeliui žmonių pasilikti miške vienam naktį – baugiai atrodantis dalykas. Tačiau žmogus dažniausiai ir bijo to, ko nepažįsta. Kaip ir vilkų. Susipažinus su vilkų gyvenimu su jų elgsena, supranti, kad ši baimė niekuo nepagrįsta. Vilkai bijo ir vengia žmonių.“
Pasak Tomo, į gimtąjį Liudvinavą jis parvažiuoja visuomet, kai tik yra galimybė. Nors pastaruoju metu – retai. „Gamtoje išeiginių ir poilsio dienų nėra, todėl reikia rinktis, kad ir kaip skaudu bebūtų. Galvoje visuomet sukasi mintys parvažiuoti gyventi atgal į Liudvinavą. Tikiuosi, kad ši svajonė išsipildys“, – sako Tomas.
Tomo teigimu, stebint gamtą, darant kažkokį tyrimą ar rašant knygą, nėra pabaigos. Išleista knyga – tai tik nedidelė dalis pasakojimo. Procesai gamtoje vyksta nuolatos. „Mano aprašyta vilkų šeima iširo, tačiau liko jų palikuonys, miškuose toliau skraido ir naktimis ūbauja pelėdos. Todėl norint suprasti gamtą, būtina ja domėtis nuolatos ir be sustojimo. Tik žmogaus gyvenimas turi pradžią ir pabaigą, todėl turėtume pagalvoti, ką paliksime savo vaikams. Kokią knygą apie mūsų įspaustus pėdsakus Žemėje parašys mūsų vaikai ir anūkai“, – akcentuoja knygos autorius kviesdamas skaitytojus susimąstyti.
Komentarai nepriimami.