Tai pirmosios vieno Ritos Volteraitienės eilėraščio eilutės – jas, ko gero, cituoju ne pirmą kartą, nes tame kūrinėlyje atsispindi labai daug. Trijų poezijos rinkinių autorė atsakymą netrumpame eilėraštyje bando rasti visur, tarp mūsų visų. Labai skirtingų. Šiaip jau šios autorės mintys dažniausiai skambiai sukrinta į dviejų ar trijų, daugiausia – keturių posmų eilėraščius. Tai ką autorė nutarė esant poetu? Apie tai vėliau, dabar – apie susitikimą su ja pačia.
Pakalbėti apie poeziją ir ne tik, paklausyti vienos iš mūsų autorių, beje, autorinį savo kūrybos vakarą Marijampolėje kažin ar rengusios, savo skaitytojų klubo „Obuolys nuo obels“ narius ir visus neabejingus sukvietė Draugystės biblioteka. Kirbėjo mintis: gal Rita Volteraitienė pristatys naują knygą? Tačiau proga kita – neseniai praskambėjusi Pasaulinė poezijos diena.
Iš to, kad į biblioteką susirinko tikrai daug žmonių, prieštaraudami skeptikams galime teigti, kad ir skaitančių poeziją, ir jos klausančių šiais laikais dar vis netrūksta. Galime pasidžiaugti, kad ir kuriančių eiles (rečiau – prozą) taip pat yra, nes po ilgoko virsmų ir permainų laikotarpio plonesnių ar storesnių knygų pasirodo neretai…
Tad Draugystės bibliotekos vedėja Danutė Lukšienė ir pasidžiaugė, kad dažną kartą gali sukviesti klubo „Obuolys nuo obels“ narius bei visus skaitytojus ne tik į atvykusių iš svetur autorių, bet ir saviškių literatūrines popietes. Ji priminė Ritos Volteraitienės kūrybos žingsnius: 2005-aisiais vykusio eilėraščių meilės tema konkurse laimėjusi pirmąją vietą ji tapo plačiau žinoma, nors eiliuoja, kaip pati sako, nuo vaikystės – „eilėraščių pilni stalčiai“.
Bet tik 2014 metais, beveik po dešimtmečio, pasirodė pirmoji Ritos knyga „Penktas metų laikas“. Autorė sakė ilgai nesiryžusi, nes viskas atrodė labai sudėtinga, tačiau vėliau bene sudėtingiausia pasirodė… sugalvoti pavadinimą.
Antroji knyga „Gatvių šlavėjas“ pasirodė po penkerių metų, o per tą laiką – kaip ir vėliau – ne kartą dalyvauta įvairiuose renginiuose, su literatų klubo „Sietynas“ nariais važinėta į poezijos šventes ir Lietuvoje, ir Lenkijoje: sietyniečiai draugauja su Suvalkų literatais. Nemažai jos kūrybos spausdinta rinkiniuose su kitais autoriais, almanachuose, pelnyta prizų (nežinantis nustebtų, kiek visokių gražių poezijos švenčių, literatūrinių konkursų per metus surengiama visoje Lietuvoje!).
Ir nors poezijos, kaip ir kūrybos plačiąja prasme vertė matuojama ne tuo, vis tiek smagu, kai būni pastebėtas. O maloniausia, kai išgirsti, kad tas ar kitas eilėraštis žmogų jaudina, kad atspindi jo jausmus ar patirtis…
Taigi – Ritos Volteraitienės kūryba ir yra tokia: apie tai, kas aplink mus, kas rūpi jai pačiai. Jos eilėraščiai ir moteriški – bet ne verksmingi, ir kasdieniški – bet ne prasčiokiški, ir filosofiniai – ne ta išdidžiąja, bet pačia žmogiškiausia prasme. Galima buvo ilgai klausytis prasmingų eilių, kurias dainų melodijomis grakščiai perpynė Dovydas Stralkus.
Kaip gimsta eilėraštis? Rita sako, kad kartais labai greitai – tereikia užrašyti. Tačiau nežinia, kada tai įvyks, nes prieš tai ji stebi gyvenimą: važinėdama į Liudvinavo Kazio Borutos gimnaziją autobusiuku, kaskart naujai besidžiaugdama gimtuoju Vištyčiu ir jo apylinkėmis, keliaudama – nebūtinai į egzotinius kraštus.
Ir visa tai fiksuodama ne tik mintimis, bet ir fotografuodama – visos knygos iliustruotos pačios fotografijomis. Taigi, grįžtant į pradžią, „O gal tas yra poetas,/ Kuris kaip tu, kaip aš,/ Kaip mes visi / Visai kasdieniškai gyvena?“
…Pasirodo, ketvirtąją Ritos Volteraitienės kūrybos knygą tikrai netrukus išvysime.
Komentarai nepriimami.