Tokių ar panašių klausimų Marijampolės savivaldybės Želsvos progimnazijos mokytojas Bronius Kaubrys per keletą pedagoginio darbo dešimtmečių yra sulaukęs ne kartą ar du. Kodėl kolegoms muzikams, o ir šiaip prašaliečiams jie kyla? Todėl, kad Želsvos mokykla – jos pedagogų vadovaujami moksleiviai – labai dažnai nustebina naujovėmis, išradingumu. Ir tai ne vien apie muziką. Ar esate girdėję, kad čia net buvo pastatytas miuziklas, kuriame dalyvavo keli kolektyvai? Ar matėte, kaip gražiai čia visada atrodo visos patalpos, panašios į parodines erdves?
O konkreti šio pokalbio su Broniumi Kaubriu priežastis – kovo pabaigoje Želsvoje vykęs tarptautinis instrumentinės muzikos ansamblių festivalis „Linksmoji banga“. Nebe pirmas, tačiau pirmą kartą tarptautinis, nes dalyvavo ir svečių iš Lenkijos – Seinų lietuvių namų instrumentinis ansamblis ir du kolektyvai iš Punsko savivaldybės 1-ojo laipsnio muzikos mokyklos.
Iš viso – trylika kolektyvų. Nemenkas iššūkis organizatoriams, tad smagu, jog idėjai pritarė Marijampolės savivaldybė, padėjo Želsvos bendruomenė, buvo ir kitų rėmėjų. Taigi skambėjo toji diena Želsvoje įvairių sudėčių, įdomiausių instrumentinių derinių balsais, vingriomis melodijomis.
Kartu su jau minėtais muzikavo ansambliai iš Alytaus ir Virbalio, Kauno (du kolektyvai) ir Vilniaus, Marijampolės Mokolų, „Ryto“ ir Petro Armino progimnazijų bei šeimininkai: Želsvos progimnazijos instrumentinis ansamblis ir varpų ansamblis. Pastarasis, kiek teko patirti, visur sukelia ypatingą susidomėjimą ir nuostabą.
Bet – apie viską iš eilės. Niekas nesiginčys, kad didesnio renginio organizavimui tenka atiduoti ne tik daug laiko, bet ir išspręsti begalę klausimų. Kaip prieš keletą metų vis dėlto kilo mintis apie tokį festivalį?
ronius Kaubrys sako, kad mūsų krašte nemažai vokalinių ansamblių bei renginių, kuriuose jie gali pasirodyti, o instrumentininkų situacija kitokia. Panašūs renginiai jau vykdavo Pakruojyje, Gargžduose, tad prieš keletą metų ir atėjo mintis: o kodėl ne pas mus?
Pašnekovas su nerimo gaidele sako, kad padėtis šalyje apskritai prastėja, nes neatsiranda naujų pedagogų, norinčių ir galinčių mokyti vaikus groti įvairiais instrumentais. „Kalbame apie bendrojo lavinimo mokyklas, čia kitoks darbas nei meno mokyklose. Per visą Lietuvą nėra daug instrumentinių ansamblių ar orkestrų – kiek kitaip Panevėžio regione. Ten senos tradicijos, jie gražiai bendradarbiauja su belgais, olandais, kaip smagu žiūrėti į orkestrą, kur groja kelių kaimų vaikai – nuo mažiukų, suburti entuziastės vadovės… O vilniečiai, pabuvę pas mus festivalyje, stebisi, kad tokioje mažoje progimnazijoje, kur apie šimtas moksleivių, turime gražų būrelį muzikuojančių“.
Gal paslaptis slypi muzikos pedagogo žodžiuose „vis norisi naujovių, o kai nori – tai ir ieškai, ir randi“? Nes iš tiesų, kuo tik Želsvos jaunieji muzikantai nėra groję! Nuo dūdelių, skudučių, metalofonų – iki suzuki varpų. Buvo ir toniniai vamzdžiai, ir kibirai, ir… Taigi – muzikuoti, kaip įrodė net iš morkos pagamintu instrumentu melodiją išvingiavęs Anglijos karalius, galima viskuo.
Tereikia „vos kelių“ dalykų: idėjos ir instrumentų, dar metodikos, kaip mokyti, natų originaliam instrumentui ir, neabejotinai, daug kantrybės dirbant. Taigi – būtent metodinės medžiagos, vadovėlių, nuoseklumo, jo visame mokymo procese labiausiai ir trūksta (tam pritartų veikiausiai visų disciplinų mokytojai). B. Kaubrys sako daug vertingų dalykų randantis senuosiuose, „nurašytuose“, vadovėliuose, nes naujų nėra. O kitką atranda, sukuria pats – taip pat ir kūrinius jau minėtiems varpams.
Iš kur jie? „Iš Japonijos. Jais groja Japonijos, Korėjos vaikai, tie instrumentai pasirodė gal prieš penkiolika metų, pritapo bažnyčiose, mokyklose, tinka žmonėms su negalia ir, žinoma, koncertams. Parsisiuntėme iš Anglijos per karantiną – ačiū, kad idėją parėmė mokykla, Savivaldybės administracija. Buvome pirmieji Lietuvoje juos įsigiję, dar daug kas ir šiandien nustemba išgirdę…“ Per metus pašnekovas sako parašęs aštuonis kūrinius, kiekvienam dalyviui – atskiras partijas.
…Bronius Kaubrys Želsvoje jau keli dešimtmečiai: po mokslų Klaipėdoje su žmona, taip pat muzike, pradėjo dirbti Plateliuose. Pats kilęs iš Žemaitijos, jam savas šio krašto muzikinis paveldas: tėtis giedodavo Žemaičių Kalvarijos Kalnus (sako, ir dabar žmonės, palydėdami artimąjį, vėl nori senovinio giedojimo, o ne vargonėlių ar kanklių).
Tiesą sakant, jauniems kultūros specialistams pasirinkimų, pasiūlymų tuomet buvo ne vienas. Po keleto metų pasiūlymai ir pažadai pakvietė į Želsvą: čia buvo statomi laikmetį savo projektu pralenkę kultūros namai (prisimenate miške ilgą laiką stūksojusius galingus griuvėsius?), buvo ieškoma specialistų, žadamas butas… Didelį butą tikrai gavo, tačiau prasidėjo permainos – blokada, krizė – ir nebebuvo ko svajoti apie naują kultūros židinį.
Taip mokykloje ėmė kurti muzikos kabinetą – pradžioje nuo paprasčiausių dalykų, kuo toliau – vis turtingesnį, estetiškai ir informatyviai apipavidalintą. Na, o kitką lyg ir žinome: viskas telpa į tą stebuklingą žodį „darbas“…
Komentarai nepriimami.