Tai – apie Juozą Bernardą Tumą, kurį daugybė marijampoliečių žino kaip dailininką, pedagogą, pirmąjį ilgametį Dailės mokyklos direktorių. Tai – jį gerai pažinojusios bičiulės, kurios šaknys Marijampolėje, publicistės, poetės, redaktorės Perpetua Dumšienės žodžiai, įsipynę į popietės, skirtos J. B. Tumo 90-osioms gimimo metinėms, prisiminimų, spalvų ir muzikos prisodrintą paveikslą. Labai šviesų, nors už langų siautėjo balandžio pūga…
Iš kur ateiname…
…ir iš kur žinome, ko mums gyvenime reikia, ko ir kur ieškoti? 1935 metais Ožkasvilių kaime gimęs Juozas Bernardas Tumas (daugiausia vadintas pirmuoju vardu) yra sakęs, kad nuo mažumės jį domino… viskas. Vaikas smalsiai šmirinėjo po gimtąjį kaimą – sunku patikėti, tuomet ten buvo per 40 sodybų, kurias po daugelio metų „atgamino“ atmintyje ir įamžino 2002 metais išleistoje knygoje „Ožkasvilių kaimo likimas“. Joje – smulkūs aprašymai ir daugybė piešinių.
Tai – dailininko paminklas kaimynams, gimtinei, kurios neliko prasiautus melioracijos ir kitiems gyvenimo permainų vėjams. Įspūdį jam darė Gižų bažnyčios paveikslai, traukę paslaptingumu ir grožiu, kėlę sunkiai suprantamus jausmus… Be galo mėgęs visa, kas vyksta gamtoje – kuris kaimo vaikas nepastebi nuolatinės kaitos? Tačiau J. B. Tumas ne kartą yra minėjęs, kad čia – ir biologijos mokytojos (mokėsi Gižų progimnazijoje), skatinusios domėtis, gilintis ir tyrinėti, nuopelnas. Ji skatindavo ne tik stebėti, bet ir liepdavo nupiešti, ką vaikai mato gamtoje. O kai žiūri atidžiai, pamatai, kad negražių augalų ar sutvėrimų tiesiog nėra.
…Kai baigėsi karas, jis buvo dešimties. Tačiau dar ne vienerius metus žmonių gyvenimai buvo skaldomi į šipulius. Skaudžias netektis išgyveno ir Tumų šeima, dar ilgai tų įvykių aidas atsiliepdavo ir Juozo, pasirinkusio mokslus Kauno dailės technikume, gyvenime. Penkeri ten praleisti metai, dėstant stipriausiems to meto Lietuvos dailininkams, suformavo ir braižą, ir akademinį požiūrį į meną bei gyvenimą: tai buvo tvarka ir estetika. Neišvengta tarnybos kariuomenėje, ieškota, kaip įsitvirtinti gyvenime. Vienas kelių – pedagoginis darbas, tačiau vien juo neapsiribojo, įsitraukė į kultūrinį tada dar Kapsuko gyvenimą.
„Dalink save ir būk laimingas“
Šiais žodžiais J. B. Tumas išsakė linkėjimus Marijampolės dailės mokyklos žmonėms, minint šios mokymo įstaigos 40-metį 2014 metais. Tuometė direktorė Eglė Ambraziūnaitė šia proga nutarė išleisti leidinį, kurį rengdama pakalbino ir buvusį direktorių.
…Iki 1974-ųjų šiame mieste mokytis dailės nebuvo kur – tik pamokos bendrojo lavinimo mokyklose, tačiau mintis apie atskirą mokyklą sukosi jaunų ir aktyvių pedagogų galvose. Vienas šios iniciatyvos skleidėjų buvo Justinas Prakapas, pritarė ir J. B. Tumas bei dar vienas kitas… Ėmus judinti „viršūnes“ 1974 metų rugpjūčio 1 d. Švietimo ministerijos įsakymu įkuriama Kapsuko vaikų dailės mokykla (Laisvės gatvė 42-ame name), o rugsėjo pirmąją čia pradeda mokytis 60 mokinių, vėliau priimta daugiau. Direktoriumi paskirtas J. B. Tumas perėmė buvusio darželio pastatą su kitais statiniais, taip pat „trimis liepomis, keturiais klevais, trimis obelimis, beržu, topoliu, šermukšniu, aštuoniolika akacijų ir dviem slyvom po penkis rublius vertės.“ Inventoriaus gavo „kažką iš kažkur“, lipdybos klasė buvo įkurta kieme esančiame tvartuke.
okykloje – septynios malkomis kūrenamos krosnys, jas neretai tekdavo kurti ir pačiam direktoriui…
Pirmoji laida – 1977 metais, o 1978-aisiais atidaromas vakarinis skyrius suaugusiems: susidomėjimas buvo didžiulis, po ketverių metų mokyklą baigė pirmoji 19 mokinių laida. Mokykloje dirbo profesionalūs dailininkai, kai kurie pradžioje važinėjo iš Kauno. Šios mokyklos dėstytojai aktyviai dalyvavo kultūriniame miesto gyvenime, moksleiviai sėkmingai rengė parodas, dalyvavo konkursuose. J. B. Tumas (ne tik Kapsuko, bet ir jau Marijampolės) dailės mokyklai vadovavo 27 metus!
Nors pats sakė, kad „aš vadovu dirbti nemokėjau, bet mokėjau matyti, mokėjau ūkvedžiauti, man buvo smagu.“ Šis gebėjimas labai pravertė ne kartą kraustantis iš vienų patalpų į kitas, sprendžiant biurokratinius rebusus. Taigi – be abejo, būta ir kitų vadovui taip reikalingų savybių, nes kone trys dešimtmečiai – didelių permainų, besikeičiančių santvarkų, reikalavimų, pagaliau – menuose atsiradusių naujų vėjų iššūkis.
Bet – ar atidavus tiek daug šiam darbui nenukentėjo jo paties pašaukimas, kūryba?
„Susitikimas su sielos draugais“
Kaip tik apie tai – kūrėjo kelią į stebuklingą meno pasaulį, jo meninius ir dvasinius ieškojimus, stiprybės semiantis iš mielų žmonių ir tą stiprybę jiems, jau kitu pavidalu, grąžinant – ir buvo kalbama jau minėtoje jubiliejinėje popietėje Marijampolės kultūros centre. Čia atidaryta ir J. B. Tumo darbų paroda „Kūrybos retrospektyva“. Menininkų klubo „Mūza“ iniciatyva surengtas minėjimas prasidėjo šv. Mišiomis Jono Pauliaus II koplyčioje. Nors dėl prasto oro teko atsisakyti dalies vyksmo lauke, tačiau ir performansas „Susitikimas su sielos draugais“, ir parodos pristatymas susiliejo į vieną visumą.
Kiek graudžią (šiemet rudenį 10 metų, kai J. B. Tumas į mus žvelgia iš Anapus…), bet neapsakomai šviesią. Tą šviesą atnešė „Arabesko“ šokėjos, pradėjusios susitikimą subtilia kompozicija – ir neatsitiktinai. Renginį vedusi „Mūzos“ klubo vadovė Onutė Surdokienė priminė, kad viena sričių, visą gyvenimą žavėjusi J. B. Tumą, buvo baletas.
Kaune jis lankė baleto studiją (viena priežasčių – galimybė nemokamai lankyti spektaklius), svajojo pats sukurti baletą, mėgo čiuožimą: jo pastangomis įrengta čiuožykla džiaugėsi dukros ir kiti vaikai, o pats vėliau čiuožti važinėjo į Kauną… Nebuvo srities, kuri jo nedomintų, tad susirinkusieji pamatė ypatingus, šeimos išsaugotus daiktus – relikvijas, kurių kiekviena siejasi su kūrėjo gyvenimu ir jo polėkiais.
Jautrų laišką seneliui perskaitė vaikaitė Simona, prisimindama bendravimą ir tarsi kalbėdamasi su daug jai davusiu žmogumi. Vilkaviškio vyskupijos KKC meno mokyklos smuikininkės Rusnės Deltuvaitės ir violončelininkės Alicijos Stankevičiūtės atlikta melodija priminė dar vieną sritį – muziką, o Perpetua Dumšienė sakė, kad redaguodama pastebėjusi neabejotiną talentą rašyti: rašė ne tik prisiminimus, bet ir eilėraščius, daug poezijos jo iliustracijose kitų autorių knygoms.
Tačiau paveikslų apsuptyje vienas svarbiųjų akcentų – dailininko Artūro Kaminsko instaliacija „Rankos“, nes be dailininko rankų, laikančių aštrų pieštuką ar akvareles liejantį teptuką negalėtume gėrėtis iš paveikslų sklindančia šviesa. Po sunkios avarijos rankos buvo nustojusius klausyti proto ir jausmų – koks turėjo būti skausmas?
Dailininkė Neringa Krivičienė kalbėjo apie paveikslus – ir apie tai, kaip ji pati asmeniškai pažino J. B. Tumą – pirmąjį įspūdį patyrė vaikystėje, kai pamatė jo namuose daugybę paveikslų sakralinėmis temomis… „Jo gyvenime buvo daug simbolizmo: tikėjimas, sapnai, ženklai… Tačiau kūryboje svarbiausia akademiškumas – mokykloje buvo įdiegta, kad negali būti išsibarstymo, į savo pasaulį neįsileido nieko, išliko tradiciškas, nors vėliau ir bandė eksperimentuoti. Pajusti paveikslą nėra paprasta – tam ir rengiamos parodos.“
Renginiui baigiantis jį kūrę dalyviai dailininko dukrų buvo apdovanoti Juozo Bernardo Tumo akvarelėmis.
Komentarai nepriimami.