Artėjant Medicinos darbuotojų dienai, aplankėme žinomą ilgametę vaikų gydytoją, aktyvią visuomenininkę, Marijampolės garbės pilietę, gydytoją Emiliją Montvilienę. Kelios kartos marijampoliečių užaugo prižiūrimi ir gydyti šios gydytojos. Visai neseniai ji šventė ir gražią savo asmeninę sukaktį. 48-erius metus gydytoja dirbusi moteris ir šiandien sako turinti įvairių veiklų bei užsiėmimų, o pacientams bei medikams linki gyventi tikėjimu, viltimi ir meile.
Rinktis mediciną paskatino giminaitės
Dideliame, daugiau kaip prieš 90 metų statytame name, gydytoja šiandien gyvena viena. Pagalbos kol kas dar nereikia, tvarkytis pajėgia pati. Labai dažnai mamą aplanko trys vaikai su penkiais anūkais. E. Montvilienė užaugo gausioje devynių vaikų šeimoje, devynerių liko našlaite, kai mirė mama. Buvo jauniausia, o dabar jau visi broliai ir seserys mirę.
Gimusi Einikių kaime Kelmės rajone, vidurinę būsimoji gydytoja baigė Skaudvilėje (Tauragės raj.), kur gyveno pas savo brolį. Abiturientė pasirinko pediatrijos studijas tuomečiame Kauno medicinos institute, o jį baigusi pagal paskyrimą atvyko į Kapsuką, kuriame iki tol niekada nebuvo lankiusis.
– Įsidarbinau tuomečio Kapsuko mokykloje-internate gydytoja, taip pat dirbau ir miesto poliklinikoje. Mediciną pasirinkau paraginta Kaune medicinos seserimi dirbusios brolienės, medikė taip pat buvo ir kita brolienė. Aš dar besimokydama vidurinėje mokykloje kaimynams suleisdavau vaistus, – prisiminė gydytoja.
Paklausta, kas įsiminė iš tų darbo metų, pašnekovė atskleidė, jog būdavo ir labai sudėtingų, sunkių situacijų. „Jei nebūčiau patyrusi džiaugsmo dėl atliekamo darbo, pasiekto rezultato, dėkingumo jausmo iš mažųjų pacientų ir jų tėvų, turbūt nebūčiau galėjusi dirbti šio darbo, nes koks nors skaudesnis atvejis labai prislėgdavo. Žinoma, šviesių akimirkų buvo daug daugiau. Šiandien, deja, vaikų sveikata prastėja, jie aptingę, dažnas priaugęs svorio, silpno regėjimo, jų fizinis pasiruošimas jau nėra visavertis“, – pastebi buvusi gydytoja.
2012 metais gydytoja baigė aktyvią darbinę veiklą. Pasak jos, dar ir sulaukusi pensinio amžiaus, iš pradžių darbavosi, bet daugėjo privačių šeimos klinikų, augo konkurencija, traukėsi mažųjų pacientų skaičius, tad teko išeiti.
Po sunkios ligos – savanoriška veikla
Kai gydytojos paklausiau, kas buvo sunkiausia jos darbe, kiek pamąsčiusi atsakė: „Kai dar turėjau pakankamai sveikatos, tai niekas nebuvo sunku, surasdavau laiko ir savanoriškam darbui, visuomeninei veiklai. Gal sunkiau būdavo aplankyti daug vaikų pėsčiomis, nes mašiną gaudavome tik valandai, važiuodavome pas atokiau gyvenusius vaikus, o kitus tekdavo apeiti pėsčiomis “, – prisiminė ji.
Taip jau susiklostė gyvenimas, kad pati susirgo onkologine liga. Laimė, ji buvo aptikta ankstyvojoje stadijoje, tad per kelis mėnesius vėžį pavyko įveikti. Būtent tada gydytoja sako apsisprendusi skirti daugiau savojo laiko ir pastangų visuomeninei veiklai, darbui „Caritas“ organizacijoje.
– Aš augau tokioje šeimoje, kurioje tikėjimas, amžinosios vertybės buvo labai svarbios. Mano tėvai jautė didelę nuoskaudą, kad siekdami išvengti tremties turėjo palikti savo gražų ūkį, o tėvas Šilutės lageryje kaip buožė metus kalėjo.
Vienuolės Veronikos Beišytės paskatinta dar iki Sąjūdžio susikūrimo dalyvavau pogrindiniuose susibūrimuose, mano namuose kunigas Juozas Zdebskis mokiniams skaitydavo paskaitas. Tuo metu vienuolė Albina Pajarskaitė įkūrė katalikišką moterų sambūrį „Caritas“, surinko bendraminčių būrį ir man pasiūlė įsitraukti į jo veiklą. 1989 metais įvyko steigiamasis „Caritas“ suvažiavimas. Siekėme, kad mokyklose būtų mokoma tikybos, kad būtų atgaivintos religinių švenčių tradicijos. Ėjau kalbėti į mokyklas, darželius, dalyvavau paminklų atšventinimuose, tremtinių palaikų perlaidojimuose, – prisiminė gydytoja.
Anot E. Montvilienės, „Caritas“ tada veikė labai aktyviai, parama žmonėms buvo reikalinga, iš užsienio šalių Marijampolę pasiekdavo drabužių, avalynės siuntos. Labai sėkmingai Marijampolėje 12 metų veikė „Caritas“ vaistinė, kurioje buvo galima už simbolinį mokestį gauti iš užsienio atvežtų vaistų.
Pagalba kitoms iniciatyvoms
Gydytoja nemažai prisidėjo, kad Avikiluose, savo tėvų sodyboje, monsinjoras Vytautas Kazlauskas įkurtų „Vaiko tėviškės namus“. Būtent į ją kreipėsi V. Kazlauskas, kai jam kilo idėja juos įkurti, teko nemažai padėti įveikiant organizacinius sunkumus.
2004 m. kartu su geradariais E. Montvilienė įkūrė pagalbos centrą „Rūpintojėlis“, kuriame įgyvendino priklausomybių prevencijos projektus. Kai „Caritas“ vaistinė baigė darbą, reikėjo spręsti, ką daryti su patalpomis, tad atsirado „Rūpintojėlio“ idėja. Šis pagalbos centras taip pat spėjo nuveikti nemažai gerų darbų.
– Man visur sekdavosi, kai prašydavau pagalbos, visada jos sulaukdavau, nebuvo tokių, kurie atsisakytų padėti. Padėdavo ir šviesaus atminimo vyskupas Juozas Žemaitis, ir Savivaldybės administracijos darbuotojai, – prisiminė moteris.
Veiklą palaikė ir šeimos nariai
E. Montvilienė aktyviai įsijungė į Sąjūdžio veiklą, dvi kadencijas buvo Savivaldybės tarybos nare, darbavosi Sveikatos ir socialinių reikalų komisijoje. Pasak jos, visada stengėsi, kad politinė veikla netrukdytų gydytojos darbui, o Sąjūdyje galėjo panaudoti „Caritas“ idėjas.
– Žinoma, viską suderinti buvo nelengva, bet toks buvo mano pasirinkimas. Kartais vaikai priekaištaudavo, kad jau studijų metais sugrįžę savaitgaliais namie manęs nerasdavo, nes būdavau kokiuose nors renginiuose. Džiaugiuosi, kad su kunigu Antanu Diškevičiumi Marijampolės kalėjime įsteigėme vieną pirmųjų šalyje koplytėlių tokioje įstaigoje, koplytėlė atsirado ir miesto ligoninėje.
Svarbu ir tai, kad mano vyras Justinas labai palaikė, pats išmoko dirbti kompiuteriu, o išėjęs į pensiją labai padėdavo man tvarkyti įvairius organizacinius reikalus ir Sąjūdyje, ir „Caritas“ organizacijoje. Iki pensijos jis buvo lietuvių kalbos dėstytojas, dirbo tuometėje Pedagoginėje mokykloje ir internate. Deja, jau trečias dešimtmetis esu našlė, – sakė pašnekovė.
Džiaugsmo gydytojai dabar teikia vaikai ir anūkai. Kartu su vaikais visi buvo sukūrę šeimos kapelą, kuri surengė ne vieną pasirodymą. Vyresnėlis sūnus Petras buvo kariškis, dabar jau pensijoje, dar savanoriauja, augina du vaikus. Jis turi pulkininko laipsnį, tarnavo sovietinėje armijoje, vėliau baigė Karo akademiją, buvo taikdariu Kroatijoje, tarnavo Afganistane, o dabar daug savo laiko atiduoda šeimai.
Dukra Sigita yra socialinių mokslų daktarė, su vyru įsikūrusi sodyboje Švenčionių rajone, dirba mokslinių tekstų redaktore ir projektų rengėja. Sūnus Povilas – architektas, gyvena Vilniuje, yra Trakų savivaldybės architektūros ir žemės ūkio administravimo skyriaus vedėjas, kartu su žmona susilaukė trijų vaikų.
Dienos bėga labai greitai
Paklausta, koks šiandien yra jos gyvenimas, gydytoja sakė, kad labai užimtas. „To laiko mažai turiu. Daug skaitau, ko nesugebėjau ar nespėjau anksčiau, ypač medicininę literatūrą, bet ne tik. Dalyvauju vienintelės Lietuvoje našlių asociacijos veikloje, domiuosi politiniu ir visuomeniniu gyvenimu. Anksčiau teko aktyviai dalyvauti Trečiojo amžiaus universiteto veikloje, buvau Sveikos gyvensenos ir dvasinio tobulėjimo fakulteto dekanė. Dienos bėga tikrai greitai“, – pastebėjo medikė.
– Ir toliau bendrauju su kolegomis medikais, stebiu jų darbą. Norėtųsi, kad gydytojai daugiau žodžiais gydytų, nekaltomis priemonėmis, išrašytų mažiau antibiotikų, daugiau bendrautų su žmonėmis. Man tikrai gaila dabartinių medikų, jie „pririšti“ prie kompiuterių ir neturi laiko normaliam žmogiškam ryšiui su pacientu. Palaikau liaudies mediciną, pati dirbdama rekomenduodavau daugiau naudoti augalinius vaistus, ypač vaistažoles.
Labai svarbu vaikui yra dėmesys ir meilė, jo slaugymas. Neleiskite sergančiam vaikui bėgioti, ramiai pasėdėkite prie jo, ryte atsikelkite, kai vaikas miega, ir padarykite savo darbus virtuvėje, o, kai jis atsikels, skirkite dėmesį mažyliui, užsiimkite su juo, nepalikite ant grindų, nes taip jis nepasveiks, – dalinosi savo patarimais gydytoja.
Paklausta, ko palinkėtų medikų dienos proga kolegoms ir pacientams, moteris atsakė, jog svarbu gyventi tikėjimu, viltimi ir meile, ką pabrėždavo ir šiomis dienomis mus palikęs popiežius Pranciškus. „Be meilės sunku ką nors pasiekti tiek ligoniui, tiek šeimose. Patarčiau mažiau nervintis, daugiau užsiimti kokia nors savanoriška ar kita veikla, labiau mylėti gamtą, būti fiziškai aktyviems. Sveikas gyvenimo būdas prisidės, kad mažiau reikėtų medicininės pagalbos ir daktarų“, – sakė atsisveikindama E. Montvilienė.
Komentarai nepriimami.