Kalvarijietis Algirdas Liutkevičius (66 m.) su dviračiu draugauja nuo vaikystės – netgi svajojo tapti dviratininku. Bet Kalvarijoje tokios treniruotės nevyko, o važinėti į Marijampolę tuo metu nebuvo taip paprasta, kaip dabar. Tad vaikas pradėjo lankyti lengvosios atletikos (bėgimo) treniruotes. Vis tik dviračio į sandėliuką neužrakino: mindavo savo malonumui.
Ir štai: 2025 metais Filipinuose jis dviračiu baigė apvažiuoti Žemės rutulį per pusiaują – 40075 km. Žinoma, tai neįvyko staiga, ir Algirdas tikrai nemynė kokiu nors per pusiaują nutiestu plentu. Šitie kilometrai įveikti lygiai per 20 metų. Tai beveik sutampa su jo veikla Kalvarijos savivaldybės taryboje – politikas joje dirba nuo 2007 metų, jau penktąją kadenciją.
Ar sportas netrukdo politikai? O politika – kelionėms? Ar sportas ir politika nesutrikdo jo tiesioginio – veterinarijos gydytojo – darbo? Apie tai ir kalbėjomės su Algirdu.
– Kas jums pamėtėjo mintį apvažiuoti dviračiu Žemės rutulį?
– Labai mėgstu keliones. Sovietmečiu neturėjome galimybės išvažiuoti svetur. O atgavus Nepriklausomybę, daug keliavau Europoje automobiliu. Jau nemažai šalių buvau aplankęs, kai „prisiminiau“ dviratį. Pirma kelionė juo buvo į Lenkiją, važiavau su draugu iki Helio – vadinamosios „Lenkijos Nidos“. Per šešias dienas nuvažiavome apie 1000 kilometrų. Kelionė buvo sėkminga. Bet tada dar nebuvau pradėjęs skaičiuoti kilometrų „aplink pasaulį“, užsirašinėjau tai, ką rodė atstumų matuoklis.
ik numynus apie 30 tūkst. km, atėjo ši mintis, kad nedaug belikę iki Žemės „apimties per liemenį“.
Draugas juvelyras padovanojo man medalį su užrašu „Neriba“ bei juostele ženkliukams. Po kiekvienos kelionės padarydavo naują ženkliuką su užrašu: kur, kada važiavau ir kiek nuvažiavau. Šių metų kelionė užpildė visą juostelę.
– Kaip renkatės maršrutus? Ar keliaujate vienas?
– Apie 10 metų vienas važinėjau Europoje. 2013 m. rudeniop radau agentūrą, kuri organizuoja keliones į tolimas šalis dviratininkams. Tąkart ji kvietė į kelionę dviračiais per Kanarų salas. Užsiregistravau – tai buvo pirma kelionė su dviratininkų grupe, apvažiavome septynias salas, iš vienos į kitą kėlėmės keltais.
– Dviratis skrenda kartu su jumis ar nuomojatės atskridęs?
– Dviratis visada saugiai atskrenda kartu su manimi. Pats jį susipakuoju. Nuvažiuoju į dviračių parduotuvę ir nusiperku kartoninę dėžę, kurioje būna supakuoti nauji dviračiai. Tokia pakuotė būna gana saugi.
– Kuri jūsų kelionė ilgiausia?
– Apie 4000 km Europoje. Nuo Zalcburgo važiavau per Austriją, Šveicariją, Italiją, Monaką, Prancūziją, Ispaniją, Andorą, vėl grįžau į Prancūziją, siekiau Liuksemburgą, Vokietiją, Čekiją. Tik vieną naktį nakvojau viešbutyje, kitos naktys buvo palapinėje. Būdavo, kad pakeliui nėra kempingo, tai arba pas kokį žmogų į kiemą pasiprašai, ar lauke pievoje palapinę pasistatai.
– Ar nebaisu taip? Maža kas gamtos kaimynystėje gali atsirasti.
– Pietų Amerikoje buvo atvejis, kai apsinakvojome kempinge. Vakare einu prie upelio rankų nusiplauti ir žiūriu – guli susiraičiusi gyvatė, bet ji visai nekreipė į mane dėmesio.
2013 m., kai važiavau iš Graikijos namo, draugams sakiau, kad važiuosiu per Rumuniją, Albaniją. Jie perspėjo, kad ten pavojinga. Tai pasakysiu taip: albanai buvo patys nuostabiausi. Kiek keliavau, nebuvo, kad mane kas įžeistų ar užgautų. Vakarų Europoje labai palankiai žiūri į dviratininkus. Skurdžiai Afrikoje gyvenantys žmonės taip pat labai geranoriški.
– Žemės rutulys apvažiuotas? Gal jau parduosite dviratį?
– Ne! Kol sveikata leidžia, važiuosiu. Jau minėtoje juostelėje užfiksuota, kad nuvažiavau daugiau nei aplink Žemės rutulį – 41067 km. Riba buvo Filipinuose nuvažiavus 500 km – vienoje iš 10 salų esančiame miestelyje.
– Ar iš visų 44 aplankytų šalių išskirtumėte ypatingiausias?
– Ilgiausia kelionė – Europoje per 10 šalių, daugiau kaip 4000 km. Šalčiausia – važiavimas aplink Islandiją vidurvasarį. Ten buvo labai šalta važiuoti dviračiu – ryte vos 4–5 laipsniai šilumos, bet įspūdžiai „atitirpino“ viską – kokie ledynai, kriokliai, kokie geizeriai! Karščiausia kelionė – Pietų Amerikoje, Brazilijoje, kai vidurdienį – per 40 laipsnių karščio, tekdavo sustoti ir slėptis nuo saulės. Sunkiausia kelionė taip pat buvo Pietų Amerikoje, Bolivijoje, aukščiausiame dviračių kelyje pasaulyje. Dviračiais pakilome iki 5637 m aukščio. Į tą aukštį važiuoti buvo neįmanoma, stūmėmės dviračius.
– Ar labai brangios šios kelionės?
– Didžiąją išlaidų dalį sudaro skrydžių kainos. Japonija kainavo apie 4000 eurų. Mitas, kad Japonija labai brangi: maistas – lietuviškomis kainomis, nebent prabangiuose restoranuose valgytum. Afrikoje ar Filipinuose maistas yra pigus, apgyvendinimas irgi pigus. Filipinuose, Madagaskare nė vieną naktį nenakvojome palapinėse. Pavyzdžiui, kelionė į Filipinus kainavo apie 3000 eurų (įskaitant maistą, viešbučius, mokestį agentūrai, skrydžius ir bagažą).
– Suintrigavote, kad viešbučiai pigūs, bet jų lygis komfortą mėgstančiam žmogui – katastrofa. Kaip ta katastrofa atrodo?
– Madagaskare už 8 eurus gavome dvivietį kambarį viešbutyje. Venesueloje – už 4–5 eurus, už 5 eurus – jau visai neblogas viešbutis. Net ir 1,5 euro viena naktis žmogui kainuodavo. Bet kai kur nebūdavo vandens, elektros. Arba ją išjungdavo vakare po devintos valandos. „Dušas“ – tai didelė plastikinė statinė su vandeniu. Kampe – vamzdis, kad išbėgtų vanduo, kai jį semi indu ir piliesi prausdamasis. Klozetą taip pat nulieji vandeniu iš statinės.
O vieną naktį Madagaskare miegojau kambaryje su žiurke. Nuvedė į namelį, šviesos nėra. Paprašiau elektros. Žiūriu – šeimininkas atneša automobilinį akumuliatorių, prijungia tokias „garažines“ lempas. Ok. Atsiguliau, girdžiu – kažkas krebžda. Einu iki krebždėjimo „šaltinio“ – žiūriu, veidrodis juda. Pakeliu akis – uodega kabo. Žiurkė irgi manęs išsigando. Bet supratau, kad reikės su ja gyventi. Kai pradėdavo krebždėti, vis pabelsdavau į lovą, tai ji pabėgdavo kuriam laikui. Gyvūnai bijo žmonių, net kai kurie plėšrūnai bijo.
– Tai kur toliau?
– Į Omaną, valstybę pietvakarinėje Azijos dalyje, Artimuosiuose Rytuose.
Komentarai nepriimami.