Ar jums, vis dažniau girdint, kad Lietuvoje dar neseniai tikra egzotika buvusios meškos pasirodo vis dažniau ir net bando medumi smaguriauti, nekyla klausimas: kas gi jas čia priviliojo? Juk girios netankėja, atvirkščiai – jos vis retėja, kai kurie žvėrys jau senokai patraukė link pakraščių, link žmonių…
Vieną šio ankstyvo pavasario dieną, beklausant ir beskaitant, kaip mūsų tautiečiai masiškai traukia į miškus ir grįžta su krepšiais ir pintinėmis kvapių žalumynų, kurie yra kone panacėja „nuo visko“, staiga nušvito: taigi ne kas kitas, o meškinis česnakas bus beviliojąs į Lietuvą šleivakojes! Mat buvęs retas ir saugotinas šis augalas gražiai išplito, gražiausi gandai apie jo savybes pasklido – tad ir traukia visus…
Nors močiutė ir mama neblogai pažinojo ir naudojo visokius augalus, apie šį nebuvome nė girdėjusios. Neaugo jis nei artimiausiuose, nei tolesniuose (grybinguose) miškuose. Pirmą kartą išgirdau apie meškinį česnaką gal daugiau nei prieš porą dešimtmečių: grįžusi iš viešnagės kažkur vidurio Lietuvoje kolegė susižavėjusi pasakojo, kad ragavo labai skanių salotų – tai buvę meškiniai česnakai, turintys kone stebuklingų savybių. Matė, ir kaip atrodo. Jau gerokai vėliau, užmačiusi prekiaujant jo sėklomis, nusipirkusi pasėjau šalia gyvatvorės. Nei tą, nei kitą, nei trečią pavasarį niekas ten nedygo – užsimiršo. Bet vieną kartą tarp dailiai žaliuojančių pirmųjų garšvų bei besistiepiančių pakalnučių pasirodė kupstelis panašių, bet kitaip smailių, pailgų lapų. Tai ir buvo jis – stebuklingasis česnakas. Per metus kitus krūmelis padidėjo, pernai ir šiemet pražydo, matyt, ir sėklas buvo subrandinęs, nes pavienių lapelių jau matyti ir daugiau…
Kas matė per televiziją, gali įsivaizduoti, kaip atrodo šio augalo plotai. Šiaip gegužę pražystantys augalai šiemet žvaigždėtus stiebus iškėlė apie balandžio vidurį – tada gražu, bet nerekomenduojama lapų skinti. Nežinia, kaip elgiasi meškos, bet kad jos po žiemos mėgaujasi anksti pasirodžiusia žaluma, tikra tiesa. Nuo to, sakoma, kilęs ir pavadinimas (lot. Allium ursinum).
Tai amarilinių šeimos daugiametis svogūninis augalas, paplitęs Europoje, o pas mus – kai kuriose vietose: ten, kur ūksminga, drėgnoka, mėgsta lapuotynus. Auga šiaurės Lietuvoje – apie Biržus ir kitur, yra tekę matyti per televiziją, kaip vieną ankstyviausių vitaminingų augalų masiškai doroja žemaičiai – kai kurių piliakalnių slėniuose jo ištisos pievos… Atrodo – daug, tačiau mokslininkai įspėja: nors ne vienerius metus saugotas augalas atsigavo, išplito, jį be atodairos siaubiant žalieji plotai taps panašūs į plynuosius kirtimus.
Nes ne tik nesubrandins sėklų, bet ir netekęs daugumos lapų augalas susilpnės (tas pat atsitinka, kai vos spėjus nužydėti tulpių ar kitų svogūninių augalų lapus ir stiebus pašaliname – svogūnas nebesimaitina). Tad skinti reikėtų saikingai, o turint sąlygas – pasisodinti. Tik ne saulėkaitoje, ne išpuoselėtame, kas antra diena ravimame darže, o kur nors pavėsingame pakraštėlyje, kur žemė nejudinama.
Ar tik legenda, kad meškinis česnakas turi daugybę naudingų, gydančių (sako, net raganas atbaidančių) savybių? Iš tiesų šis augalas, kone pirmas pasirodantis po žiemos, turi daug vitaminų, cukrų, gleivių, eterinių aliejų, geležies, mangano ir kitų mikroelementų, organinių rūgščių… Taigi – puikiausia priemonė atsigauti po žiemos, kai taip trūksta vitaminų, kai nusilpęs imunitetas. Beje, į draugystę jam tinka ir dilgėlės, pienės, garšvos – irgi savo stip-rybę parodančios vos pavasariui prašvitus.
Naudingi tiek česnako lapai iki žydėjimo, tiek svogūnėliai, tinka (kaip ir daugybė kitų vertingų augalų) kraujotakos ligų profilaktikai, šalina iš organizmo toksinus, skatina virškinimą. Pasakojama, kad padeda ir nuo odos ligų, tinka diabetikams ir tiems, kam reikia skystinti kraują… Bet, kaip ir visais kitais atvejais – daugiau nereiškia geriau. Gali būti, kad kai kam šis, nors ir gerokai švelnesnis už įprastą, česnakas netiks, juo labiau – nereikėtų pripuolus prarasti saiką.
Nei vaistų, nei maisto su juo nesu ruošusi – tik lapą pakramčiau, tad patirtimi pasidalinti negaliu. Tie, kas žino, sako, kad reikėtų stebėti, kaip organizmas reaguoja: gali būti, kad kam nors šis augalas nelabai tiks. Kita vertus, jei į pavasario salotas įdėsime saujelę lapų, jos tikrai nepakenks, o valgį pagardins. Atsargoms česnaką ir sūdo, ir džiovina – bet daugiausia naudos iš tik ką nuskinto. Kaip minėta, galimi įvairūs žaliųjų salotų su meškiniu česnaku variantai. Galima smulkiai sukapotą sumaišyti su minkštu sviestu įbėrus druskos, dabar populiarūs padažai, kur, be kitų produktų, yra ir šio žalumyno.
Lina VOLUNGYTĖ
Komentarai nepriimami.