Taip sako Kalvarijos sav. Menkupių kaime gyvenanti Ona Genovaitė Košubienė, kai ją šios savaitės pradžioje aplankėme jaukiuose namuose. Moteris dar gyveno Motinos dienos įspūdžiais, kai šventės išvakarėse jai ranką spaudė šalies Prezidentas Gitanas Nausėda ir apdovanojo Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu, o pirmoji ponia Diana Nausėdienė linkėjo gražiausių metų.
Malonus sutikimas Prezidentūroje
Prezidento apdovanojimas G. Košubienei ir dar pusšimčiui mamų įteiktas už dorais Lietuvos piliečiais užaugintus vaikus. Genovaitė (šiuo vardu ją visi vadina) užaugino keturis: Algirdą, Kęstutį, Daivą ir Ingą, kurie gyvena ir dirba Lietuvoje. Močiutės širdį džiugina ir aštuoni anūkai bei penki proanūkiai.
– Be abejo, visi norėjo ir į iškilmes Prezidentūroje, bet važiavome tik trise, nes taip buvo pageidaujama kvietime – du palydovai, – įspūdžius pasakoja G. Košubienė. – Nenorėjome pažeisti pageidavimo, pagalvojom, kad jeigu nuvažiuosim visa šeima ir nepriims, bus nesmagu. Daugiausia taip ir buvo – po tris, bet vienoje kompanijoje buvo net aštuoni ir niekas neliepė grįžti atgal.
Šiltas priėmimas, jauki atmosfera nuvijo jaudulį ir 85-uosius metus bebaigianti Genovaitė prisipažino jautusis gerai. Ypač jai įspūdį padarė pirmoji šalies pora.
– Prezidentas man atrodė geriau, negu per televizorių, tik dar kūdesnis. Nesitikėjau, kad su kiekvienu sveikinsis – juk tiek susirinkusių žmonių – mamų ir jų artimųjų. Kai jis tvirtai, iš dūšios paspaudė ranką, man dar labiau patiko, nes labai nemėgstu, kai sveikindamasis vyras duoda glebią ranką. Ir Prezidentienė labai maloni. Abu visus kalbino, kvietė kartu nusifotografuoti. Ir prie arbatėlės šiltai bendravo, – pasakoja G. Košubienė, prisipažindama, kad labai džiaugiasi, jog Kalvarijos seniūnijos seniūnė Irena Abraitienė teikė jos kandidatūrą garbingam apdovanojimui.
Ne daiktai rūpėjo
Genovaitės gyvenimas nebuvo lengvas, bet moteris niekada neprarado geros nuotaikos ir optimizmo. Gimusi 1940 m. rugpjūčio 18 d. mergaitė buvo trečias vaikas Marijos ir Vincento Varnagirių šeimoje. Po jos gimė dar dvi sesutės.
Genovaitei ėjo aštunti, kai vieną 1948 m. gegužės rytą, saulei vos pradėjus tekėti, į kiemą įsiveržė kareiviai ir liepė greitai krautis daiktus.
– Tą rytą labai aiškiai atsimenu, ir mamos raudą atrodo dar tebegirdžiu. Aš ir pabudau nuo jos verkimo. Iš miego pakirdusi nelabai ką ir supratau, bet pamačiusi kareiviškai apsirengusius vyrus suvokiau, kad jie mamą pravirkdė. Įsikabinau į vieno kareivio skverną ir pradėjau spardyti jam į kojas.
Vyras ir mergina, kurie padėjo mamai ūkyje, vis nešė ir krovė į vežimą drabužių, patalų, grūdų maišus, o mama viską metė atgal ant žemės, sakė, kad nieko jai nereikia. Tik vėliau supratau, kodėl ji taip darė, – vaikystės prisiminimais dalijasi Genovaitė.
Ji buvo vyriausia iš trijų seserų, kurias sovietai kartu su mama ištrėmė iš gimtų namų, mat tėtis buvo Menkupių kaimo šaulių būrio vadas ir slapstėsi. Vyresnieji – brolis ir sesuo – mokėsi Kalvarijoje ir dažniausiai likdavo pas močiutę, tad tremties išvengė, o trys mažosios sesutės – trečių, penktų ir aštuntų metų – ištremtos.
– Aš – vyriausia, mažiausia – ant rankų. Nuvežė į Kalvarijos geležinkelio stotį. Mamai niekas nepadėjo nei vaikus, nei maišus pernešti, kai reikėdavo persėsti iš vieno vagono į kitą. Kiekvienas savo griebdavo, kito nepaisydamas. Mamai rūpėjo išsaugoti mus, užtai ji ir tų maišų nenorėjo. Po to, jau augesnė, vis pagalvodavau, kaip ji atlaikė tokią naštą, kaip neišėjo iš proto… – sako Genovaitė.
Svarbiausia – šalia buvo mama
Marija Varnagirienė su trimis dukromis atsidūrė Sibire, Irkutsko srityje, Alzamaisko rajono Muchino kaime.
– Nuvežė mus į kažkokius barakus. Neatrodė baisūs – panašu, kad mūsų laukė, net grindys buvo išplautos.
Bet kai nakčiai visi suguldavo, kas kur – ant narų pasieniais, praėjimuose – tai vieno – galva, kito – koja, kaip papuola, kad tik išsitiest. Ir lietuviai, ir ukrainiečiai, rusai, bet pykčių nebuvo.
Vasarą su mama rinkdavome smalą, o žiemą darydavome vadinamuosius „kramponus“, lovelius iš pušies medienos, kurią pačios rankiniu pjūklu turėdavome susipjauti. Išgyvenome tik Lietuvoje likusių močiutės ir mamos seserų dėka. Į taigą vieną kartą per mėnesį atveždavo jų siųstus siuntinius, pilnus vien maisto. Žiemą dar vilnonių kojinių įdėdavo. Apsipratau, svarbiausia – šalia buvo mama, – pasakoja Genovaitė.
Sibire praėjo visa jos vaikystė ir jaunystė, ten baigė septynmetę mokyklą. Po 10-ies tremties metų – 1958-ųjų vasarį – visos trys seserys su mama grįžo į Lietuvą. Čia jų laukė ir tėvas.
Be darbo nieko nebus
Sugrįžusios tremtinės pirmiausia apsistojo pas mamos brolį, Genovaitės krikšto tėvą, buvusiame „Šešupės“ kolūkyje, paskui grįžo į Menkupius, kur tėviškėje jau gyveno ištekėjusi vyresnioji sesuo. Brolis tuo metu dirbo Kaune.
– Iš karto ir mes ėjome į darbą. Buvo nelengva, bet smagu savame kaime, tarp savų žmonių, kurie mus, tremtines, priėmė draugiškai, – sako moteris.
Po metų devyniolikmetė Genovaitė ištekėjo už 17 metų vyresnio Jono Košubos iš to paties kaimo. Jauna šeima bendrą gyvenimą pradėjo vyro tėviškėje. Po metų šalia statėsi jau savo namą, kuriame ir dabar gyvena Genovaitė.
Pirmojo sūnaus – Algirdo – G. Košubienė susilaukė 20-ies. Po trejų metų gimė Kęstutis, dar po trejų – Daiva, 1974 m. – jauniausia Inga.
Ne tik vaikais rūpintis tuomet mamoms rūpėjo. Reikėjo ir dirbti. Genovaitė plušėjo ir kolūkio laukuose, 12 metų – grūdų sandėlyje sandėlininke ir sandėlio darbininke, 9-erius – fermoje. Darbai buvo labai sunkūs, bet, pasak Genovaitės, reikia ir darai, nedarysi, tai nieko neturėsi.
– Karves melžėme pusiau rankomis, pusiau aparatais, nes senose fermose jie nelabai veikė. Būdavo, keliesi naktį ir eini į fermą. Kol susitvarkai, jau rytas. Vyrai eina į darbą, o mes, melžėjos, namo. Dieną nepaeini miegu – kur atsisėdi, iškart užmiegi, – pasakoja moteris.
„Nebuvau griežta mama“
Be darbo nebuvo ir vaikai. „Tik nuo runkelių jie išsisuko, – šypsosi mama. – Iš pradžių vedžiausi juos į laukus, bet jie niaujasi, galiausiai susipyksta, kodėl vienam geresnę vagą daviau, o kitam tokią žolėtą, tas blogai ravi, o aš gražiai. Liepdavau jiems eiti namo, man vienai greičiau būdavo, nei su jais aiškinantis.“
Užtai namuose vaikai turėjo savo pareigas – pareina iš mokyklos ir jau žino, ką kiekvienas turi daryti. Ir mėžė, ir šėrė, girdė. Visus darbus dirbo.
– Nebuvau griežta mama. Tik vieną kartą, atsimenu, supykau ant sūnų. Jiedu kažko susipešė, vienas kitą – aplink stalą ėmė vaikytis. Atsinešiau šepetį – aš į vieną šoną, jie į kitą. Juokas paėmė ir baigėsi piktumai. Daug greičiau gražiuoju susitardavau.
Vyras, būdavo, vos sūnūs parvažiuoja, jis jau darbus rikiuoja: tą darysim, aną darysim. O aš sakau: „Duok tu jiems nors apsišilti, pavalgyti, atsidžiaugti.“ Sakydavo, oi išpaikinsi tu juos, tai vargsi, bet nė su vienu nevargau, – džiaugiasi mama.
Viena, bet ne vieniša
Jauniausiai dukrai Ingai tebuvo aštuoneri, kai būdamas 59-erių mirė Jonas. 42 metų Genovaitė Košubienė liko našlė. Vyriausias sūnus tuo metu tarnavo armijoje Maskvoje, antrasis mokėsi technikume, vyresnioji dukra – vidurinėje. Atrodo, dideli, bet mamai jie – vaikai, kuriais visada rūpinosi. Dabar Genovaitė džiaugiasi, kad geri vaikai užaugo, įgijo aukštąjį ar aukštesnįjį išsilavinimą, susirado darbus, sukūrė tvirtas šeimas, užaugino vaikus, sūpuoja anūkus. Ir kur buvę nebuvę, vis mamą aplanko.
O ši savaitgaliais tradiciškai verda, pasak vaikų, pačius skaniausius cepelinus. „Į puodą dedu ir vaikams skambinu: jau atvažiuokit. Priverdu daug, kad ne tik pavalgyti, bet dar ir namo vežtis pridedu, – šypsosi mama, džiaugdamasi, kad per šventes susirenka tiek, kad name nebetelpa. – Anksčiau gamindavau pati, o dabar vaikai visko atsiveža, o išvažiuodami dar ir indus suplauna.“
Sunkiausi metai Genovaitei buvo, kai būdama 31-erių mirė marti. Mama padėjo sūnui auginti ketverių metukų sunkiai sirgusį anūką. „Išėjo 16-os“, – dar ir dabar skausmo gumulas užgniaužia moters balsą.
– Patys geriausi mano metai – dabar. Ką nori, tą dirbi, nenori – ir visai nedirbi. Kai nedirbu, žygiuoju. Išeinu anksti ryte su šiaurietiškomis lazdomis ir žygiuoju kaimo keliu iki plento. Vieni sako, kad iki jo ir atgal – 1700 m, kiti – kad pusantro kilometro, o man tai, sakau, du. Ir visai nedaug, nes man smagu žygiuoti. Tik per televizorių girdėjau pasakojant, kad reikia eiti dideliais žingsniais, netripent, o aš tai tripenu, paeinu kiek dideliais ir vėl tripenu. Jau antras lazdas suvaikščiojau, – šypsodamasi pasakoja 85-uosius skaičiuojanti G. Košubienė.
Pasportavusi moteris pasiima virbalus ir mezga – preciziškai akelė prie akelės nuostabiais raštais išmargina kojines, pirštines, kuriomis džiaugiasi ne tik draugų draugai ir pažįstami Lietuvoje, bet ir užsienyje.
Komentarai nepriimami.