Galite klausytis ir straipsnio garso įrašo
Šiandien, gegužės 15-ąją, minima Sėjos pabaigos diena. Ši data žemdirbiams primena, kad pavasario sėjos darbai jau turi būti baigti, nes vėliau pasėtos sėklos gali nebespėti sudygti ir užauginti derlių. Šią dieną taip pat minima Šv. Izidoriaus, artojų ir valstiečių globėjo, šventė.
Primena gamtos ciklų kaitos svarbą
Sėjos pabaigos dienos idėja gimė senovės baltų kultūroje. Šventė kildinta iš prigimtinio ryšio su gamta. Nuo seno žmonės gyveno pagal gamtos sezonų kaitos diktuojamą ritmą, žemės ūkis buvo pagrindinė pragyvenimo šaka, todėl žemės darbai buvo svarbi gyvenimo dalis. Vasariniai javai Lietuvos klimato sąlygomis turėdavo būti pasėti iki gegužės vidurio, kad iki rudens spėtų subręsti. Taigi gegužės 15-oji tapo simboline riba, žyminčia pavasario darbų pabaigą.
Manoma, jog prieš įsigalint krikščionybei šią dieną būdavo atliekamos derlingumui skirtos apeigos. Lietuviai aukojo aukas žemei, meldėsi deivei Žemynai ir tikėjo, jog žemė jau „paėmė“ sėklą, todėl metas palikti ją ramybėje ir laukti vaisių.
Senovės tradicijos susipynė su krikščioniškomis
Įsigalėjus krikščionybei daugelis senųjų lietuvių liaudies švenčių buvo sutapatintos su krikščioniškomis tam, kad taptų priimtinos ir išliktų naujose, krikščioniškose tradicijose. Taip Sėjos pabaigos diena sutapatinta su Šv. Izidoriaus, žemdirbių, ūkininkų, artojų globėjo, diena, kuri taip pat minima šiandien, gegužės 15-ąją. Istoriniai šaltiniai nurodo, kad šv. Izidorius gimė XI a. Ispanijoje, Madride. Teigiama, kad jis buvo paprastas valstietis, tačiau žemę dirbo su dideliu tikėjimu, o kai jis melsdavosi, angelai už jį ardavo laukus. Šv. Izidorius garsėjo dosnumu, atjauta, nuoširdumu ir paprastu gyvenimu. Žemdirbių, ūkininkų ir artojų globėju jis paskelbtas 1622 metais ir tapo dvasiniu Sėjos pabaigos dienos globėju.
Sėjos pabaigos papročiai ir tikėjimai
Kaip ir dauguma kitų senovės lietuvių kultūros švenčių, taip ir Sėjos pabaigos diena, turi daugybę papročių ir simbolių. Jais remiantis, šiandien yra paskutinė diena, kada galima sėti. Tie, kurie nespėjo suberti sėklų į žemę, šiandien tai turėtų padaryti kuo skubiau, nes po gegužės 15-osios žemės geriau neliesti. Mat tie, kas vėlai pasės, tie vėlai ir derlių pjaus.
Šią dieną buvo spėjami orai. Sakyta, jei gegužės 15-ąją giedra – metai bus derlingi, jei lyja – užaugs geri javai. Bažnyčiose šiandien meldžiamasi už gerą derlių, žemdirbių saugumą, gyvulių sveikatą. Seniau kunigai kai kur šventindavo laukus, sėklas, arklius ir žemės ūkio padargus.
Senolių išmintis aktuali ir šiuolaikiniuose ūkiuose
Šiandien Sėjos pabaigos diena nėra plačiai švenčiama, nes ūkininkai sėjos pradžią ir pabaigą planuoja ne pagal kalendorių ir senovines šventes, o pagal agrarinę žemės būklę, orus. Apskritai, šiuolaikinės technologijos sėją ūkininkams leidžia vykdyti kone visą šiltąjį sezoną. Augalų įvairovė, atsparumas, prisitaikymas ir skirtingos panaudojimo galimybės leidžia išlipti iš įvairių rėmų. Nepaisant to, Sėjos pabaigos ir Šv. Izidoriaus švenčių simbolika tebėra prasminga ir aktuali. Šventės primena žmogaus ryšio su žeme, gamtos ciklų svarbą žmogaus gyvenime, skatina žemdirbius dirbti žemę atsakingai, pagarbiai. Tai lėto, darnaus, sąmoningo gyvenimo priminimas: žemės darbai turi turėti ritmą, o žemdirbiams vertėtų tvardyti vis didėjantį godumą derliams, nealinti žemės, kurios pajėgumas – ribotas.
Paiso savijautos ir oro, ne terminų
Jaunius Vylius – etnografas, lietuvių tautosakos rinkėjas, kanklininkas, bet kartu ir sodininkas entuziastas. 92-ejų vyras netoli namų esančiame sode vis dar augina įvairius vaismedžius, vaiskrūmius, darže sodina bulves, morkas, svogūnus. Jis pripažįsta, kad jokiais terminais dirbdamas savo sklype nesikliauja – sodina, sėja, geni, kada gali, nori, pajėgia ir oras leidžia. J. Vylius mano, kad anksčiau žmonės taip pat terminų paisė ne taip griežtai, kaip dabar manome. Anot jo, tokios šventės kaip Sėjos pabaigos diena buvo svarbios kaip socialinis reiškinys, nes kaimynams ir bendruomenėms tai buvo proga susitikti, švęsti ir linksmintis. Apie tai jis kalba vaizdo siužete.
Komentarai nepriimami.