www.suvalkietis.lt
Pagrindinis Suvalkijos krašto informacijos skleidėjas nuo 1942 m.

„Čia toks mokslas, kurio negali išmokti iki galo“

Marijampolės trečiojo amžiaus universiteto (TAU) Technologijų fakulteto studentė vilkaviškietė Asta Gustaitienė džiaugiasi daug ko išmokusi universitete, tačiau naujovių ieško ir internete, o pamačiusi kažką įdomaus kantriai mokosi. Prieš daug metų ją sudomino dažymas ant šilko augalais.

 Asta Gustaitienė mėgaujasi „tapyba“ ant šilko medžių lapais.
Asta Gustaitienė mėgaujasi „tapyba“ ant šilko medžių lapais. / Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos

Išmokė ukrainietė

mokejimai.suvalkietis.lt reklama

– Man daug kas įdomu. Esu Klaipėdos konservatorijos absolventė, dirbau kultūros namuose, tik pastaraisiais metais – buhaltere, bet menas visada buvo šalia. Kai 2017-aisiais pamačiau skelbimą, kad Šiauliuose moteris moko dažyti ant šilko natūraliais augalais, nuvažiavau pasimokyti. Buvo moterų, kurios jau buvo bandžiusios tai daryti. Aš buvau „žaliausia“, bet per 3–4 dienas šiek tiek susigaudžiau ir „užsikabinau“. Taip ir mokausi lig šiol, nes čia toks mokslas, kurio negalima išmokti iki galo. Atrodo, darai taip pat, bet kaskart nustembi – gavosi visai kitaip, – šypsodamasi pasakoja Asta, ant stalo klodama šilko šalikėlius, išmargintus spalvomis ir raštais.

Patį pirmą šalikėlį, kurį dažė mokymuose, Asta turi lig šiol. Jis vis toks pat, nors praėjo jau nemažai metų ir ne kartą buvo skalbtas.

Asta sako besivadovaujanti pirmos mokytojos – ukrainietės Elenos Uljanovos, kuri 2014 m. Ukrainoje prasidėjus Rusijos išprovokuotiems įvykiams atsikėlė į Lenkiją, Gdanską, o iš ten atvažinėdavo į Lietuvą pamokyti susidomėjusių neįprastu dažymo būdu lietuvaičių, patarimais.

Lapai – kaip geriausia dovana

Šiam menui pirmiausia, žinoma, reikia lapų. Juos Asta renka pati – ir Vilkaviškio parke, ir svetur. Iš visų kelionių mamai, kaip didžiausią lauktuvę, lapus veža ir vaikai.

Lapų išdėstymas vieno ant kito suteikia piešiniui žaismingumo.

Vilkaviškio miesto parke Asta prisirinkdavo gražių akacijų lapų, bet, deja, medžius iškirto ir lapų nebeliko. Įdomesnių augalų, kurių lapus galima panaudoti dažymui, moteris pasisodinusi prie savo namų, bet vis tiek, kur bebūtų, pirmiausia dėmesį atkreipia į medžius.

– Vengrijoje vieno įdomaus medžio, panašaus į kaštono, lapus skinti padėjo visa turistų grupė – tiksliau užstojo mane nuo gido, kad šis nematytų, kaip aš skinu lapus. Pavyko, nusiskyniau keletą, bet tie lapai nedažė… Panašiai buvo ir su rožės lapais. Mūsų paprastos senovinės rožės, kurios auga darželyje, lapeliai dažo, o gėlių pardavėjų duoti keli iš Olandijos atvežtinių rožių lapeliai nedažė.

Įdomių lapų Asta vežėsi ir iš Portugalijos – didžiulis lapas su daugybe mažų lapelių. Nuskintą lapą moteris įsidėjo į žurnalą, deja, per dvi kelionės paras visi maži lapeliai nubyrėjo.

Visi piešiniai skirtingi.

– Taip jau su tais lapais būna, – iš patirties kalba Asta ir sako, kad geriau dažyti tik ką nuskintais lapais.
Beje, su džiovintais lapais – ilgesnis darbas. Į knygas, laikraščius, katalogus sudėtus lapus po kelių dienų reikia perdėti tarp sausų popieriaus lapų, kad augalo lapai nepradėtų pelyti. Žiemą vėlgi – išdžiūvusį lapą reikia imti labai atsargiai, kad nesutrupėtų, geriausia sudrėkinti, suminkštinti.

Be abejo, galima džiovinti paprasčiau – paskleidus, bet tada reikia daug vietos.

Kaip dažoma lapais?

Asta nesigailėdama dalijasi savo patirtimi:

– Kitos moterys dažo lygintuvu arba daužo guminiu plaktuku, kol lapas išleidžia dažus. O aš gyvą arba džiovintą augalo lapą dedu ant šlapio balto kiniško šilko ir suku į volelį. Tą volelį dedu į patį didžiausią puodą ant akmenų ir 1–2 val. verdu. Šilkas atsparus kaitrai, tad jam nieko neatsitinka – nei išskysta, nei susitraukia. Kiek laiko virti, priklauso nuo lapų. Būna, kad kaštonas vienais metais dažo gerai, o kitais visiškai nedažo. Ir nežinai, ar jiems trūko saulės, ar drėgmės.

Beje, pastebi Asta, prieš sukant į volelį džiovintą lapą jį taip pat reikia suminkštinti, nes kitaip jis suluš.
Dažant lapas išleidžia savo spalvas. Dosniausi – graikiško riešuto, akacijos lapai, raudoni – atvežtiniai lapai. O štai žalias kaštono lapas atsispausdina rudai. Ryškus katalpos lapas, bet vien tik jį uždėjus ant šilko būtų dėmė. Visai kitaip nusidažė, kai ant katalpos lapo vidurio Asta uždėjo kitokį lapą, kaip trafaretą, priduodantį žaismingumo.

Šilkinis šalikėlis ir puošnu, ir elegantiška, ir malonu.

– Pradžioje šilko sugadinau pakankamai, – sako Asta. – Kai tai daro profesionalas, atrodo, paprasta, o kai pačiai reikia išbandyti, ne viskas pavyksta iškart. Būna, kad kažkas nuvarvėjo ar atspalviai kažkokie gaunasi. „Ištrinti“ nenorimą spalvą galima citrinos sultimis, bet aš geriau ant to nepavykusio „piešinio“ bandau antrą kartą kažką naujai dažyti.

Vardiniai šalikėliai

Išdėstyti lapus galima bet kaip, bet atkreipi dėmesį į lapų dydį. Kai kurie suskinti labai greitai suglemba, bevyniojant į volelį pasislenka, tad nežinai, ką rasi, kai išvyniosi.

Pernai Asta sugalvojo lapais ant šilko išdėstyti vardus – moterims labai patiko. Vienos mugėse savo vardinį šalikėlį pamato ir nusiperka, kitoms draugai kokia nors proga specialiai užsako ir padovanoja.

Lapais nudažytus šalikus galima skalbti drungnu vandeniu ir skystomis skalbimo priemonėmis „Perwoll“. Po to reikia išlyginti.

1,5 m ilgio, 40 cm pločio šilko šalikėlis – jaukus ir gražus aksesuaras, atrodo, net kvepia sudžiūvusiais lapais. Tokių vien į Kaziuko mugę Vilniuje šiemet Asta nuvežė 40! Ir nė vieno nebuvo vienodo!

Komentarai nepriimami.

REKOMENDUOJAMI VIDEO
TAIP PAT SKAITYKITE