Jau keleri metai Vidaus reikalų ministerijoje, o gal jai pavaldžioje įstaigoje Policijos departamente, darbuojasi seno kirpimo milicininkas. Kurio nors politiko ar valdininko prosenelis. Iš kur tokia mintis?
Babandysiu pagrįsti šį savo teiginį. Pradėkime nuo automobilių vaistinėlių. Po prosenelio milicininko pertvarkos jose privalo būti „žgutas“ (sovietmetį taigi buvo!). Per visą Europos sąjungą gali keliauti su senąja europine vaistinėle, bet ne gimtoje Lietuvėlėje. Kodėl prisireikė „žguto“?
Atmeskime korupciją, tada belieka taip garsintas žmonių gyvybės gelbėjimo motyvas, tik nei prieš, nei įsigijus visiems automobilistams šią priemonę, nepavyko aptikti žinių, kiek žmonių jau išgelbėta. Pridėkime nuolatinį Kelių eismo taisyklių kaitaliojimą ir kitus patobulinimus, skirtus eismo dalyviams.
Pavyzdžiui, dažnesnė vairuotojų sveikatos patikra. Skundžiamės eilėmis poliklinikose, o šiuo sprendimu jos buvo padidintos dešimtimis tūkstančių klientų per metus… Ir vėl dėl eismo saugumo. Nors yra paprastesnis ir efektyvesnis būdas. Privalomas sveikatos patikrinimas turėtų būti tik įgyjant teises, o po to, jeigu žmogus susirgo ligomis, kurios riboja transporto priemonės vairavimą, ar jam teko įsigyti akinius, apie tai gydytojas, vienu klavišo paspaudimu, turėtų informuoti „Regitrą“, ir ten būtų priimtas sprendimas.
Naujas prosenelio milicininko noras, kad automobiliai, kurių amžius daugiau kaip dešimt metų, būtų tikrinami kasmet. Vėlgi nepavyksta aptikti statistikos duomenų dėl avarijų skaičiaus – kiek jų padaro naujų automobilių vairuotojai, o kiek su senais automobiliais. Galite rinktis atsakymą – tai daroma norint prievarta atnaujinti šalies automobilių parką arba tai tiesiog korupcija.
Senais sovietijos laikais milicininkai net negalėjo svajoti apie „trikojus“, tekdavo slėptis pakrūmėje su liaudyje vadinamu „fenu“ (greičio matuokliu). Dabar įsikuria „trikojis“ prie J. Dailidės ir V. Kudirkos gatvių trišalės sankryžos ir renka pinigėlius.
Tūlas skaitytojas sakys: „Nepažeidinėk eismo taisyklių ir nereikės baudų mokėti“. Bėda ta, kad šioje sankryžoje eismo įvykių neprisimena nei policininkai, nei milicininkai, o šiek tiek paspaudus (baigti veiksmą kol dega žalias šviesoforo signalas) tenka maža bauda, dėl kurios niekas nesiginčija.
Tačiau tuo metu tikrai pavojingose gatvėse, pvz., Vilkaviškio, P. Armino ir kitur nedrausmingi vairuotojai gali sau leisti „skraidyti“ ir kelti pavojų kitiems eismo dalyviams. Planas yra planas.
Ir pabaigai apie baudų griežtinimą iki dangaus. Už vairavimą apsvaigus ir kitų pažeidimų atveju. Per metus Lietuvoje sulaikoma daugiau kaip 10 tūkst. apsvaigusių vairuotojų, todėl juos norima dar labiau bausti.
Peržvelgus spaudą matome, kad sulaikyti pavojingi nusikaltėliai įpučia nemažą kiekį promilių, neturi vairuotojo pažymėjimo, automobilis be techninės apžiūros ir niekada nedraustas… Tokiems milžiniška bauda nesudaro jokio įspūdžio, nes tiek pinigų pažeidėjas niekada nematęs ir net neįsivaizduoja. Kaip ir neturi jokio turto ar pajamų. Baudos dydis nelemia žmonių sąmoningumo kelyje ar gatvėse.
Kaip kovoti su šia blogybe? Recepto neturiu, bet atsigręžkime į visuomenę, į pačius eismo dalyvius. Vėlgi, per metus nubaudžiama 20 tūkst. vairuotojų arba keleivių, kurie neprisisega saugos diržų. Išvada: dažnam savo gyvybė ar sveikata nė motais. Tai šiek tiek sovietmečio palikimas, bet jaunoji karta mokosi iš vyresniųjų, iš šeimos.
Einame ne per perėją, nors ji už 20 metrų, automobiliai paliekami po draudžiamais ženklais (aš trumpam!), nerodomi posūkiai, užstatomi pravažiavimai, vaikams iki 14 metų leidžiama važinėti dviračiais gatvėmis ir be šalmo (su šalmu durnai atrodys), patys tėčiai ar mamos vežasi savo mažus vaikus ant paspirtukų ir t. t. ir panašiai. Taip nuo mažens ugdoma nepagarba įstatymui ir taisyklėms. Nors kartais jas priima prosenelis milicininkas, bet yra tik du keliai – arba būti visuomeniškiems ir kovoti su absurdu, arba paklusti joms.
Šio uždaro rato nepavyks išspręsti nei darželiams ar mokykloms, nei policininkams (kurių šiuo metu Lietuvoje trūksta daugiau kaip 1000), tai gali padaryti tik šeima. Ir pagalvokite, kur reikėtų padėti kablelį sakinyje – bausti negalima pasigailėti. Gal daugiau pasiektume pusiausvyra tarp bausti ir pasigailėti, ką ir daro Estijos ar kitų šalių policija.
Arūnas KAPSEVIČIUS
Komentarai nepriimami.