Minime Vaikų globos savaitę. Jos tikslas – atkreipti visuomenės dėmesį į vaikų globą, keisti požiūrį ir drąsinti tuos, kurie svarsto galimybę tapti globėjais, nes jų labai trūksta. Šiuo metu Marijampolėje 44 globėjų šeimose auga 55 vaikai. Šeiminiuose namuose – aštuoniolika. Vis dar labai trūksta globėjų ir budinčių globotojų. O vaikams nepaprastai svarbu augti šeimose, kur jie jaučiasi saugūs, mylimi, kur yra mama ir tėtis, broliai, seserys, kur sugrįžus namai kvepia Kalėdomis.
Kalbamės su Inga Pociuviene, kuri globėja tapo prieš septyniolika metų. Tuomet moteriai buvo apie trisdešimt metų. Jos globojamam Tomui dabar aštuoniolika, o pirmą kartą Inga jį pamatė Alytaus kūdikių globos namuose, kai mažyliui buvo dešimt mėnesių. Į redakciją Inga atėjo su Tomu, kuris kartu su globėja pasakojo apie tai, ką reiškia turėti namus, jaustis svarbiam, mylimam, žinoti, kad yra žmonės, kuriems tu rūpi. Ką reiškia duoti ir gauti.
Svajonę tapti globėja brandino ilgus metus
– Ir šiandien matau tą vaizdą, nors praėjo septyniolika metų. Aplankėme Tomą Alytaus kūdikių namuose. Jam buvo dešimt mėnesių, sirgo. Vaikas buvo lovytėje, tokiais aukštais kraštais, nosytė bėga, akytės užverktos. Vis ėjo ratu. Atrodė toks vienišas. Siūlė mums dar kitą berniuką, bet pagalvojau negalima vaikų rinktis, juk čia ne parduotuvė, vaikas – ne daiktas. Taip ir likome prie Tomo. Kol tvarkė globos dokumentus, pasiimdavome Tomą savaitgaliais, o kai buvo metų ir penkių mėnesių, į savo namus berniuką parsivežėme visam laikui, – apie šios istorijos pradžią pasakojo nuolatine globėja tapusi Inga.
Be to, paaiškėjo, kad Tomas turi brolį, jis augo kituose globos namuose. Šeima priėmė ir jį – širdis neleido brolių išskirti. Haroldui tuomet buvo 11 metų.
Inga prisimena, kad jau vaikystėje jai kirbėjo mintis, kad užaugusi norėtų globoti vaikus. Gal svajonę pakurstė pavyzdys. Tame pačiame daugiabutyje gyveno moteris, kuri globojo vaikus. „Matyt, ta mintis liko manyje“, – sakė Inga.
Kurį laiką jos vaikystės svajonei nebuvo lemta įsikūnyti. Moteris baigė buhalterijos mokslus, įsidarbino pagal specialybę, sukūrė savo šeimą. Augo dvi dukros, buvo daug darbų ir reikalų. „Bet pradėjau domėtis įvaikinimo galimybėmis, paskaitinėjau literatūrą, kreipiausi į Vaikų teisių apsaugos tarnybą (VTAT). Pagalvodavau, kad smagu būtų kam nors suteikti namus“, – pasakojo moteris.
Galutinis sprendimas priimti į savo šeimą dar vieną narį subrendo 2007 metais, kai paskambino VTAT specialistė ir pasakė, kad yra kūdikis, kuriam reikia globos, jo mamai ruošiamasi apriboti motinystės teises. „Gyvenome kaime, name, sąlygas auginti didesnę šeimą turėjome. Pasitarėme su vyru, dukromis. Visi pasakė: taip“, – kalbėjo Inga.
Teko mokytis auginti kitokio charakterio vaiką
Globėja prisimena, kad Tomą į namus parsivežė pavasarį. Jis buvo judrus, aktyvus vaikas, tiesiog nenustygo vietoje. Buvo smagu tokį mažiuką auginti.
Inga atvira – nusprendusi tapti Tomo globėja, neįsivaizdavo, kas jos laukia. Jos dukros Greta ir Snieguolė buvo ramios, auginant jas nekildavo jokių problemų. Tomas apvertė viską aukštyn kojomis. Jis buvo nepaprastai judrus, žingeidus vaikas. Kas jam rūpėjo, buvo įdomu – tą ir darė. „O taip būna“, – dažnai pagalvodavo globėja. Inga įsiminė darželio auklėtojos pasakojimą, kad jai tik pradėjus sakyti, jog vaikai galėtų nuskinti svarainius, Tomas jau prie krūmo ir skina. Jam užtekdavo kelių žodžių, kad imtųsi veiklos.
– Tomo auginimas man, mano tobulėjimui tapo iššūkiu. Ir dabar sakau, kad šis vaikas didžiausias mano gyvenimo mokytojas. Aš ir psichologijos kursus lankiau, ir konsultacijas, ir net studijuoti psichologiją ėmiau. Pakeitėme tris darželius, dvi mokyklas, nebūdavo dienos, kad man nepaskambintų iš darželio ar mokyklos, jog Tomas vėl prikrėtė eibių.
Tai atsuko vonioje visus kranus ir paliko, tai mašinytę metė į viršų, o ši pataikė vaikui į galvą, tai pabėgo iš darželio ir pasislėpė po mašina. Mokykloje jis išeidavo iš pamokos, socialinė darbuotoja jį gaudydavo koridoriais. Tomui reikėjo prisitaikyti prie darželio, mokyklos aplinkos, o man reikėjo pagalbos, kaip išgyventi tokią situaciją, kaip auklėti berniuką. Dabar suprantu, kad kiekvienas vaikas atsineša savo charakterį, tik kažkiek jį gali nušlifuoti, pakreipti, vesti per gyvenimą. Pats turi išmokti priimti situaciją, tokią, kokia yra, ir kiek gali, padėti“, – pasakojo Inga.
Šiandien globėja su Tomu juokiasi prisimindami, kai Sasnavos mokykloje jis įlipo į aukštos eglės viršūnę. Visiems buvo baimės ir rūpesčio, kol jis nusileido žemyn. Tada nebuvo juokinga, buvo labai sunku. Inga prisiminė, jog vienu metu bijodavo atsiliepti telefonu, nes pirma mintis būdavo, kad vaikas vėl kažką iškrėtė. Be to, be Tomo šeimoje augo dar keturi vaikai. Visi pilni reikalų, visiems reikėjo padėti, sužiūrėti. Inga ėmė jausti, kad nebepajėgia, žemė slysta iš po kojų.
Pasak moters, tuo metu ji nežinojo apie globėjams rengiamus kursus, nevyko seminarai, kur galėtum pasitarti, o ir nelabai drįso apie tai kalbėti. „Man buvo baisu kam nors pasakyti, kad nežinau, ką daryti, jaučiuosi išsekusi, nesusitvarkau, neturiu jėgų“, – kalbėjo ji.
Išsiskyrimas patikrino jausmus
Dabar jau viskas praeityje, bendravimas su sūnumi teikia džiaugsmą, bet Inga prisimena, kad tuo metu iš nevilties jai sviro rankos. Tomas mokėsi trečioje klasėje. Nepajėgdama suvaldyti vaiko elgesio, moteris priėmė labai sunkų sprendimą – atsisakė globotinio. Tomas buvo išvežtas tiesiai iš mokyklos į globos namus, jam neleido skambinti globėjams.
Inga tuo metu ieškojo pagalbos. Kreipėsi į psichologą. „Supratau, kad aš turiu keistis, kitaip priimti šią situaciją, mokytis, nes neištversiu. Turėjau sustiprinti save. Dabar jau žinau, kad tik pats būdamas stiprus, gali globoti kitą. Tą šiandien patarčiau visiems, kam kyla panašių problemų“, – kalbėjo globėja.
Moteris jau po kelių dienų suprato, kad sprendimas atsisakyti Tomo globos nėra geras. Pasak jos, buvo labai sunku, tuštuma, dingo vaikas, toks jausmas lyg po laidotuvių. Tai daug blogiau negu jo išdaigos, negebėjimas su juo susitvarkyti. Po savaitės moteris kreipėsi į Vaikų teisių apsaugos tarnybą, kad grąžintų Tomą į šeimą. Berniukui šis laikas taip pat buvo labai sunkus. Jis norėjo namo, ilgėjosi įprastos aplinkos, artimųjų.
Inga per tris mėnesius susitvarkė dokumentus ir susigrąžino Tomą. Ji lankė psichologo konsultacijas, mokėsi, dirbo su savimi. „Tada sau pasakiau, kas benutiktų, niekada vaiko neatiduosiu. Matyt, reikėjo tos pamokos, pajusti, ką reiškia, kai netenki. Tomui grįžus į namus jau buvo lengviau, mokėjau susiimti, buvau stipresnė. Ir Sasnavos mokykla, kurią lankė Tomas, manęs taip nespaudė, labiau patys sprendė dėl jo elgesio iškilusias problemas. Pasikeitė ir vaiko elgesys į gerą, labiau ėmė vertinti namus“, – pasakojo moteris.
Inga stengėsi, kad Tomas būtų užimtas. Jis lankė įvairius būrelius, šešerius metus šokių, skautų, kuriems ir dabar priklauso, patarnaudavo bažnyčioje. Vykdavo į stovyklas, šeima, ypač vasaromis, daug keliaudavo. Norėjosi, kad berniukas ne tik būtų užimtas, bet ir realizuotų save. „Tomas labai atsakingas, jeigu jam patikėdavo užduotį, kruopščiai ją atlikdavo. Ypač palengvėjo, kai sūnus ėmė lankyti Marijampolės profesinio rengimo centrą. Jam ten buvo įdomu, nereikėjo tikrinti, ar jis paruošęs pamokas, spausti, kad atliktų namų darbus, kurių jis daryti nenorėjo“, – kalbėjo Inga.
Daug gražių akimirkų
Nepaisant visų iššūkių ir sunkumų, kuriuos teko patirti, Inga tikra – sprendimas tapti Tomo globėja buvo teisingas. Vaikas į namus atnešė daug šilumos, džiaugsmo ir daug ko išmokė globėjus. O ir pats gavo tai, kas brangiausia – šeimą. Ingai ligi šiol išlikęs prisiminimas, kai Tomas grįžęs po dienos viešnagės pas močiutę kaime, įėjęs į namus apsidžiaugė: „Čia taip šilta, gera, lyg kokios Kalėdos.“
Dabar Tomas Marijampolės profesinio rengimo centre mokosi šaltkalvio automechaniko specialybės. Mokslai jau į pabaigą, specialybė jam patinka. Vaikinas mėgsta remontuoti automobilius, išardyti ir sudėti detales. Inga didžiuodamasi pasakoja, kad Tomas turi kantrybės. Išmano. Pats iš senų kompiuterių susitvėrė naują, nusipirkęs seną mašiną susiremontavo. Taip šeima, vieni kitus palaikydami, ir gyvena, svarbiausia – jie visi kartu.
Anot Ingos, apsisprendimas globoti iš esmės pakeičia vaiko gyvenimą, leidžia jam pajusti gyvenimo šeimoje džiaugsmą. Kai svetimas tampa savu – pačiu artimiausiu – neapsakomas jausmas. O viskas, ko reikia, – pasidalyti meile, šiluma ir patarimu.
Komentarai nepriimami.