Praėjo jau keli mėnesiai, kai Marijampolės savivaldybės bendruomenių asociacijai pradėjo vadovauti Rasa Alaburdienė. Ji šiame poste pakeitė Liną Mineikienę, vadovavusią asociacijai apie du dešimtmečius. Kodėl pasikeitė vadovas, kokie darbai jau atlikti ir kokie ateities planai, kalbinome naująją pirmininkę R. ALABURDIENĘ.
– Jau keli mėnesiai, kai jūs esate perėmusi savivaldybės bendruomenių asociacijos vairą. Kodėl pasikeitė vadovas, ar lengvai ryžotės imtis šių pareigų?
– Buvusi pirmininkė vadovavo asociacijai daug metų, kartu vadovaudama ir Marijampolės vietos veiklos grupei (VVG). Ji nutarė pasilikti tik antrąsias pareigas, tad asociacija ieškojo naujo vadovo ir man pasiūlė juo tapti. Didelio noro neturėjau, buvo net trys susirinkimai, per kuriuos bandžiau atsisakyti, bet galiausiai kolegų pasitikėjimas lėmė, kad sutikau.
Susiklostė tokia situacija, kad aš pati kurį laiką nežinojau, kur dirbsiu, gal išvyksiu į Kauną, tad neskubėjau įsipareigoti, prireikė laiko, kol viskas susidėliojo.
– Naujosios pareigos jums buvo nesvetimos, nes ir anksčiau buvote šios asociacijos valdybos nare, be to, dirbote Patašinės kaimo bendruomenės pirmininke, bendruomenių darbą gerai žinote iš vidaus?
– Taip, darbas buvo žinomas. Patašinės kaimo bendruomenei vadovavau 17 metų, jau buvau jos žmones įspėjusi, kad išeisiu iš darbo.
Tie septyniolika metų prabėgo nepastebimai. Pati pradžia buvo ypač sunki, pamenu, aš su dukra, kuriai buvo gal 12–13 metų, pačios statėme šimtavietę palapinę, pati žolę žoliapjove pjaudavau, kitus ūkio darbus darydavau.
Dabar bendruomenės vairą perėmė Inga Kneizevičienė, kuri, manau, sėkmingai tęs visus darbus. Ji – energinga, iniciatyvi, kita vertus, dabar yra daug lengviau dirbti, nes Patašinė tapo nauja seniūnija, tad bendruomenei jau nereikia rūpintis nei žolės pjovimu, nei kitais ūkiniais darbais, kuriuos mums tekdavo atlikti anksčiau.
– Ką radote, atėjusi vadovauti asociacijai? Kokių darbų ėmėtės pirmiausia, ką per tuos kelis mėnesius jau pavyko padaryti?
– Laiko dar praėjo ne taip daug, kažko labai ypatingo tarsi ir nenuveikiau. Aišku, man pačiai atsirado naujų dalykų, o labiausiai siekiu ir noriu vienyti visus mūsų kaimo bendruomenių lyderius, bendrystė man yra labai svarbi.
Dar praėjusią žiemą sukvietėme smagų vienijantį renginį, kartu ir praėjusių metų darbų bei rezultatų aptarimą, buvo ir žaidimų, muzikos, vaišių, renginys žmonėms patiko. Marijampolės savivaldybės vicemeras Artūras Visockis, kuris yra atsakingas už bendruomenių veiklą, pasveikino mane su naujomis pareigomis, pažadėjo pagalbą. Su Savivaldybe santykiai tikrai geri, paramos ir pagalbos visada galiu sulaukti.
Esame parengę šių metų veiklos planą, jį aptarę. Bendruomenių vadovai – užimti žmonės, dirbantys savanoriškai, tad norisi juos kažkaip motyvuoti, kažką duoti. Dėl to planuojame jiems įdomius susitikimus su lektoriais, mokymus, kurie duotų naudos, padėtų atsipalaiduoti ir tobulėti. Turime ir kvietimą pažintinei kelionei semiantis gerosios patirties.
– Kiek narių šiandien turi asociacija, ar keičiasi jų skaičius bėgant laikui?
– Dabar asociacijoje yra 29 nariai, prieš kurį laiką jų buvo 31. Pora bendruomenių išstojo, toks buvo jų apsisprendimas, nes esame savarankiški ir galime rinktis, kas ir kaip patogiau.
– Šiemet birželio pradžioje Karklėje vyko tradicinis bendruomenių sąskrydis, bet mūsų regiono atstovų ten nebuvo. Kodėl?
– Šiais metais mes turėjome planų švęsti asociacijos įkūrimo 20-metį, buvome planavę, kad orientuosimės į šį renginį. Aš pati prisiimu atsakomybę, kad dėl nepatyrimo neparengiau projekto Žemės ūkio ministerijai dėl mūsų dalyvavimo sąskrydyje ir lėšų tam neturėjome. Patyrimas ateina dirbant, projektą rengsiu dalyvavimui šiame tradiciniame sąskrydyje kitais metais.
– Užsiminėte apie asociacijos įkūrimo 20-metį ir šios datos paminėjimą. Ką planuojate?
– Čia tas atvejis, kai tu planuoji, bet gyvenimas planus pakeičia. Asociacijos 20-mečio šventę planavome daryti šiomis dienomis, bet turbūt žinote, kad vienos iš mūsų bendruomenių pirmininkės šeimoje nutiko baisi nelaimė, žuvo jos vyras. Tai šiame kontekste mūsų šventė su šokiais ir dainomis, manau, netiktų. Ją teko atšaukti bei perkelti į kitus metus. Gal kartu minėsime ir Marijampolės VVG veiklos sukaktį.
– Kaip jūs apskritai vertinate kaimo bendruomenių veiklą, ar nematote kartais ir pavargimo, išsisėmimo ženklų?
– Visokių atvejų yra, per tuos dešimtmečius būta ir pakilimo laikotarpių, ir nuosmukio, bendruomenių veikla banguoja. Labai daug kas priklauso nuo vadovų, pirmininkų, nuo to, kiek tu pats savo pastangų ir laiko atiduodi šiai veiklai.
Man atrodo, kad kuo mažesnė gyvenvietė, kaimas, tuo ir žmonės aktyvesni, viskas glaudžiau vyksta. O jei miestelis didesnis arba jis arti didesnio miesto, tai tame mieste dirbantys žmonės jame ir pramogauja, o kaimo veiklos jiems jau nebūna įdomios.
Aišku, dabar tos bendruomenės, mano akimis žiūrint, suorganizuoja puikias šventes, aukšto meninio lygio, įdomius renginius, viskas labai patobulėję, kartelė pakelta aukštai. Ir nebūtinai šventėms reikia samdyti garsius ir, aišku, brangius atlikėjus, nes ir pas save, šalia turime puikių talentų.
Komentarai nepriimami.