Grybavimo sezonas Lietuvoje trunka nuo pavasario iki vėlyvo rudens. Liepos mėnesį miškų tankmėse ir samanotuose plotuose dažniausiai galima rasti baravykų, lepšių ir voveraičių. Pastarosios turguose šiemet, kaip ir kasmet, karaliauja. Jų kaina svyruoja nuo keturių iki šešių eurų už litrą. Grybautojai atskleidžia, kad rasti voveraičių šį sezoną ypač sunku.
Grybų derlius kol kas nedžiugina
„Viskas priklauso nuo drėgmės“, – sako Dalia Žilionytė-Greblikienė. Jos teigimu, šių metų pavasaris buvo šaltas ir sausas, todėl gamta vėluoja ne tik su grybais, bet ir su uogomis, daržovėmis. „Dėl to nesijaudinu, nes mišką myliu ne tik už uogas ir grybus, bet ir už gryną orą, kuriuo galiu pasimėgauti“, – dalijasi Dalia. Ji taip pat rekomenduoja visiems atrasti laiko pasimėgauti miško teikiamais malonumais, nes būtent čia yra vieta, kur žmogus įgauna jėgų, išsivalo visas jo kūnas. „Geriausias vaistas yra gamta“, – sako pašnekovė.
Jau ne vienerius metus fotografija užsiimanti Rima Brazytė-Spūdienė pasakoja, kad rasti grybą miško tankmėje – geras jausmas. „Ne tik grybai vilioja į mišką. Man labai patinka fotografuoti viską, kas gražu, ypač gamtą. Be savo draugo fotoaparato (aut. past.) – neinu nė žingsnio. Grybaujame kartu, kai tik randu įdomesnį grybą, nepraleidžiu progos jį įamžinti“, – sako ji.
Iš namų į miškus išvaro „grybligė“
Pašnekovei antrina ir Benediktas Šalna: „Pirkti grybus man neįdomu, valgyti aš juos mėgstu, todėl pati įdomiausia dalis – ieškoti ir rasti.“ Ilgametis grybautojas juokiasi, kad jam išsivysčiusi „grybligė“ – jeigu žino, kad miške jau dygsta grybai, būtinai atsikels anksti ryte ir dar su tamsa išvažiuos grybauti.
Pasak B. Šalnos, šis sezonas kol kas grybais nedžiugina: „Du kartus buvau Varėnoje ir neradau nė vieno grybo. Dar šitaip man nebuvę, o girdėjau, kad tuose kraštuose buvo daugiau lietaus nei pas mus. Labai nusivyliau“, – tęsia jis. Grybautojo teigimu, neaišku, ar tie, kurie dalinasi savo laimikiais socialiniuose tinkluose meluoja, ar randa jų kur kitur.
„Buvau sustojęs parduotuvėje, klausiau darbuotojos, kaip čia yra, kad nė vieno grybo. Ji atsakė, kad daugelis grybauja lapuočių miškuose“, – prideda B. Šalna. Pasak pašnekovo, Suvalkijoje išvis nieko nėra, bet, tiki, kad gal po dabartinio lietaus atsiras.
Paskutiniais metais Benediktas dažniausiai grybaudavo Kazlų Rūdoje, netoli Jūrės kaimo ir Varėnoje. „Pernai radau grybų ir Dzūkijoje, ir Suvalkijoje. Grybavau praktiškai iki tol, kol užšalo, o šiemet, deja, dar neturiu kuo pasigirti“, – atskleidžia pašnekovas.
B. Šalnai, sako, įstrigę gamtininko Selemono Paltanavičiaus žodžiai, kad rinkti grybus reikia po nedaug. Nepaisant to, grybautojas neslepia, kad jo noras vykti į mišką grybauti yra per didelis, todėl ankstesniais metais grybų pririnkdavo tiek, kiek pats nesunaudodavo. „Didesnė dalis mano partemptų grybų keliaudavo artimiesiems“, – sako jis.
Meškų grybautojai nesibaimina
Dar gegužės pabaigoje „Suvalkietis“ rašė apie į Varnabūdės mišką užklydusią netikėtą viešnią – meškutę. Vėliau jų Lietuvoje pastebėta vis daugiau, tačiau grybautojų tai nė kiek negąsdina. Anot R. Brazytės-Spūdienės, labiau baisu ne dėl meškos, o dėl erkių, kurių miškuose apstu.
D. Žilionytė-Greblikienė grybauja jau daugiau nei trisdešimt metų ir save pristato gamtos žmogumi. „Nebijau miške nieko, nes man tai – tyla, ramybė, atgaiva kūnui ir sielai“, – pasakoja ji.
„Esu sutikęs lapę, stirną, elnių, bet niekada neteko akis į akį susidurti su stumbru ar meška“, – tikina B. Šalna. Jo teigimu, neaišku, kaip būtų ir kuo galėtų pasibaigti pasimatymas su šiais žvėrimis, tačiau kol kas, sako, važiuoja grybauti ir tikisi, kad pavyks prasilenkti.
Komentarai nepriimami.