Saulė PALTANAVIČIŪTĖ
Keliaujant Meksikoje visada sudomina sutiktos indėnų bendruomenės. Turinčios savo kalbą, papročius ir seną istoriją jos skirtingai ieško savo vietos šiuolaikiniame pasaulyje. Keliaujant po šiaurės Meksikos Čihuahua valstiją akį traukė spalvingos suknelės ir dar negirdėta kalba – tai indėnų taraumara žemė.
Pasaulyje apie taraumara indėnus kai kurie žmonės sužinojo pasirodžius „Netflix“ dokumentiniam filmui „Lorena“. Jame pasakojama apie indėnę merginą, kuri bėga ultramaratonus su savo tradiciniais sijonais ir sandalais. Iš tiesų, taraumara indėnai save vadina raramuri, kas reiškia „lengvi bėgikai“ arba „lengvos kojos“. Dėl gyvenimo kalnuose, ganydami gyvulius dideliais atstumais ir eidami valandas iki artimiausio miestelio šie žmonės tapo ištvermingais bėgikais ir tai kiekvieną kartą stebina ultramaratonų stebėtojus. Dar 1928 m. Olimpinėse žaidynėse Meksikai atstovavo du taraumara indėnai – ir nors maratono bėgime medalių nelaimėjo, skundėsi, kodėl atstumas buvo toks trumpas…
Dėl atokaus gyvenimo kalnuose taraumara indėnai niekada nebuvo visiškai užkariauti ispanų ir išlaikė savo autonomiją. Dėl to didelė dalis iš 50–70 tūkstančių taraumara indėnų tebegyvena tradicinį gyvenimą pagal savo papročius. Vos atvykus į Čihuahua valstijos sostinę Meksikos šiaurėje pasitinka tradicinių indėnų rankdarbių mugė, kurioje šiaudiniai dubenys, moliniai rožančiai ir jų pačių nešiojami iš senų automobilių padangų gaminami sandalai. Dalis indėnų palieka savo namus kalnuose ir keliauja ieškoti darbo į miestus. Sutikta taraumara moteris pasakojo, kaip stengiasi surinkti aukų, drabužių, daiktų, maisto ir vežti juos savo bendruomenei į kalnus, iš kurių pati yra kilusi.
Vėsiuose ir miškinguose, įspūdingų uolų kalnuose išsibarstę taraumara nameliai. Tradiciškai jie gyvena šeimomis mažose medinėse trobelėse su skylėmis stoguose, pro kurias išeina dūmai, arba olose. Olose seniau buvo ir laidojami mirę indėnai. Dabar kai kurios olos yra turistų lankomi objektai.
Atokus gyvenimas kalnuose, prie įspūdingojo Vario kanjono, padėjo išsaugoti savo papročius, bet sukelia savų iššūkių. Formalaus išsilavinimo lygis nėra aukštas – apie 60 proc. taraumara indėnų nemoka skaityti ar rašyti. Vietinis gidas pasakoja, kad dideli atstumai iki mokyklų – kartais ir keturios valandos pėsčiomis – apsunkina mokymąsi, o daug vaikų neina į mokyklą, nes padeda savo šeimoms ūkio darbuose. Kintantis klimatas ir mažėjanti drėgmė apsunkina žemės ūkį ir išgyventi tampa vis sunkiau. Bendruomenė siekia gauti daugiau paramos iš Meksikos vyriausybės.
Kaip gana įprasta Meksikoje, jų religija yra katalikybės ir ikikolonijinės religijos mišinys. Jie tiki Kristumi, tačiau religija papildoma gamtos dievybėmis, ritualais, dažnai – šokiais, naudojant ir haliucinogeninį kaktusą pejotlį… Šokiai jų kultūroje yra labai svarbūs ir turi dvasinę reikšmę. Šokiais prašoma vandens, dėkojama už gyvenimo dovanas, išreiškiamos baimės bei nerimas ir bendraujama su dievu.
Komentarai nepriimami.