Moksleiviai renkasi Marijampolės gimnazijas, o koks mažesniųjų likimas?

Galite klausytis ir straipsnio garso įrašo

Kaimyniniuose Marijampolės miestuose ir miesteliuose – Kazlų Rūdoje, Kalvarijoje, Vilkaviškyje, Kybartuose, Igliaukoje, Liudvinave ir Plutiškėse – veikia vietos gimnazijos, tačiau vis daugiau ten gyvenančių mokinių renkasi mokytis Marijampolėje. Moksleiviai pasakoja, kad sprendimą dažnai lemia geresnės ugdymo sąlygos, stipresni mokytojai ir platesnės galimybės ateičiai. Žurnalo „Reitingai“ redaktorius, švietimo ekspertas Gintaras Sarafinas sako, kad šeimos aktyviai kovoja už vaikų ateitį ir kuo geresnį jų išsilavinimą.

Pasirinkimą lemia ne viena priežastis

Barbora Bieliauskaitė – Kazlų Rūdos gyventoja, būsima vienuoliktos klasės mokinė. Ji pasakoja, kad sprendimas mokytis Marijampolėje brendo jau seniai. „Šis pasirinkimas man suteikė savarankiškumo. Visą gyvenimą buvau tarp tų pačių žmonių, viskas buvo aišku ir žinoma. Atvykus mokytis į Marijampolę tapau nauju vaiku, turėjau priprasti prie naujų taisyk-lių ir atsakomybių“, – sako B. Bieliauskaitė.

Barbora taip pat teigia, kad sprendimas mokytis Marijampolėje buvo ir puikus būdas išeiti iš komforto zonos. Mergina sako pastebėjusi tendenciją, kad vis daugiau moksleivių iš Kazlų Rūdos rytais vyksta į ugdymo įstaigas Marijampolėje.

B. Bieliauskaitė pasakoja, kad kol mokėsi Kazlų Rūdoje, neturėjo daug draugų, todėl pamanė, kad aplinkos pakeitimas išeis į naudą. „Pradėjusi mokytis Marijampolės Šv. Cecilijos gimnazijoje pajutau skirtumą, turėjau pasivyti savo bendraamžius. Dabar labai džiaugiuosi savo pasirinkimu, čia mokytojai yra tikri savo srities žinovai, atrodo, kad jiems vienas malonumas mums padėti suprasti dalykus“, – prideda gimnazistė.

Kitoje Marijampolėje veikiančioje gimnazijoje besimokanti Kazlų Rūdos gyventoja Evita (vardas pakeistas, bet redakcijai žinomas) pasakoja, kad didžiausią įtaką jos sprendimui turėjo dažna mokytojų kaita mokykloje ir atmosfera, kurioje buvo sunku mokytis. „Norėjau kažko naujo, daugiau iššūkių ir galimybių“, – dalijasi Evita.

O štai Gražvydas Kivylius yra kilęs iš Kybartų. Šiemet gimnaziją jau baigęs vaikinas iš Kybartų persikelti gyventi ir mokytis į Marijampolę nusprendė būdamas devintokas. Prieš dvejus metus Gražvydas įkūrė individualų verslą ir e-parduotuvę „Šviesų pasaka“. Tai tuo metu buvo pirmoji ir vienintelė tokia įmonė Lietuvoje, kuri prie išmaniojo apšvietimo kartu priderina muzikines animacijas.

„Ugdymo kokybė gimnazijoje, kurioje mokiausi, buvo tikrai gera. Tuo metu, kai atsikrausčiau į Marijampolę, nebuvau didelis mokslo entuziastas, o apie verslo kelius net nebuvo minčių“, – pasakoja G. Kivylius.
Gražvydo teigimu, mokytis Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijoje jam pasiūlė tėvai. „Jie žinojo, kad ši mokykla yra aukšto lygio. Džiaugiuosi, kad jų paklausiau, nes, kiek pamenu, pats labiau norėjau likti gimtajame mieste“, – prisimena pašnekovas.

G. Kivylius šiemet jau baigė gimnaziją. Pasak jo, dėl „Šviesų pasakos“ projektų originalus planas derinti mokslą ir sportą buvo paliktas antrame stalčiuje. „Turiu pripažinti, kad gyvenimas Marijampolėje suteikė man savarankiškumo“, – akcentuoja G. Kivylius.

Meida Ardinavičiūtė šiemet jau baigė Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją. Pašnekovės teigimu, mieste yra visai kitas, aukštesnis mokymosi lygis. „Mano noras buvo baigti stiprią mokyklą, kuri gali pasiūlyti aukštą ugdymo kokybę“, – komentuoja M. Ardinavičiūtė. Pašnekovė sako jautusi, kad Igliaukos Anzelmo Matučio gimnaziją išaugo taip, kaip vaikas išauga senus batus, todėl nusprendė išplaukti į platesnius vandenis.

Pasak jos, kaimelio ar miestelio mokyklos aukščiausias pažymys nėra lygus miesto mokyklos dešimtukui. „Miesto gimnazijoje reikia užsidirbti gerą pažymį sunkiu darbu. Norėjau baigti prestižinę mokyklą, todėl labai džiaugiuosi savo sprendimu“, – prideda ji.

Mantvydas (vardas pakeistas, bet redakcijai žinomas) mokyklą baigė jau gana seniai. Jis yra lankęs vieną Kalvarijos savivaldybėje veikusią progimnaziją , o vėliau, nuo 9 klasės, persikėlė mokytis į Marijampolės marijonų gimnaziją. Pašnekovas sako, kad iki šiol džiaugiasi savo sprendimu. „Keisti mokyklą mane paskatino prasta ugdymo kokybė vietos mokykloje. Ji pusantrų metų neturėjo biologijos mokytojo, rusų kalbos pamokos irgi nevyko apie metus. Nepatiko ir, mano akimis žiūrint, neetiškas bei subjektyvus mokytojų vertinimas, na, ir, žinoma, siekiau geresnio išsilavinimo“, – sako Mantvydas.

„Kaip danguje, taip ir žemėje“

Žurnalo „Reitingai“ vyriausiasis redaktorius Gintaras Sarafinas sako, kad nėra vienos dedamosios, kuri padėtų nuspręsti, kuri mokykla gera, o kuri bloga: „Kaip danguje, taip ir žemėje, viskas yra labai skirtingai. Yra miestelių, kur mokyklos stiprios, ir yra miestų, kur mokyklos silpnos“, – aiškina ekspertas.

Jo teigimu, pirmiausia reikia atsižvelgti į mokinių skaičių ugdymo įstaigoje. Jeigu joje iš viso yra mažiau nei 100 vaikų, tai reiškia, kad tos mokyklos perspektyvos menksta ir kuo toliau, tuo bus blogiau. „Mokykla neišgalės samdyti geresnių pedagogų ir po kažkiek metų ji baigs gyvuoti“, – prideda švietimo specialistas.

Antra, svarbu atsižvelgti ir į įstaigos vadovo potencialą: kiek vadybos mokslų jis baigęs, kiek išmano ir domisi švietimu. G. Sarafino teigimu, renkantis ugdymo įstaigą, be to, yra svarbu, kokia ten suformuota pedagogų komanda. „Jeigu mokykla vienu metu ieško šešių mokytojų, tai vaizdas liūdnas. Toks mokyklos portretas šeimoms pasitikėjimo nekelia“, – akcentuoja jis. Dar svarbūs ir aplinkos, socialiniai, ekonominiai kontekstai bei vidinė motyvacija.

G. Sarafinas pasakoja, kad yra gimnazijų, kuriose susiformavusi nesimokymo kultūra. „Jose viršų ima tie, kurie juokiasi ir tyčiojasi iš norinčių mokytis, todėl motyvuoti moksleiviai ieško kažko daugiau, jie supranta, kad sistemos pakeisti nebegali“, – sako pašnekovas.

Jo teigimu, mažosios savivaldybės vargsta dėl moksleivių pasiekimų, nesvarbu, ar kalbėsime apie Pagėgius, Kalvariją ar Kazlų Rūdą. Mažesniųjų miestų gimnazijų mokinių rezultatai nėra stebuklingi, nes joms sunkiau prisikviesti gerų mokytojų, motyvuoti mokiniai išvyksta, taip pat ir finansavimas čia neypatingas. „Jeigu vienoje mokykloje iš viso yra tūkstantis mokinių, o kitoje – trys šimtai, tai skiriasi viskas: mokinių krepšeliai, mokytojų darbo užmokestis. Viskas susideda“, – aiškina G. Sarafinas.

Šeimos skaičiuoja, mąsto ir, jei svajoja, kad jų vaikas sieks mokslo aukštumų, tai stengiasi jam padėti. „Tėvai atsižvelgia į visus aspektus, mato bendrą situaciją ir stebi, ar vaikas, baigęs tam tikrą mokyklą, bus pajėgus konkuruoti su bendraamžiais iš didmiesčių“, – aiškina G. Sarafinas. Jis pastebi, kad yra savivaldybių, iš kurių trečdalis abiturientų įstoja mokytis į aukštąsias mokyklas, o iš kitų miestų gal du trečdaliai. „Kokia tada žinia tėvams? Jiems nesinori matyti tokių naujienų, kad jų savivaldybės stipriai atsilieka nuo kitų, todėl ima ieškoti išeičių: samdo korepetitorius, veža vaikus į specializuotas mokyklas“, – pasakoja žurnalo „Reitingai“ vyriausiasis redaktorius.

Pasak jo, taip elgiasi ne tik Pietų Lietuvos gyventojai. Yra žmonių, kurie savo atžalas veža ir po 100 ar 200 kilometrų, apgyvendina kituose miestuose tam, kad jie galėtų lankyti prestižines, atrankines gimnazijas. „Jose tikrai yra vaikų iš regionų, kurie siekia aukštumų ir čia nėra klausimo, ar verta, ar reikia tai uždrausti, jie taip pasirinko, ir viskas gerai“, – komentuoja G. Sarafinas.

Eksperto teigimu, šeimos neturi laiko žaisti, jeigu mato, kad mokykla silpna, ir jei tik turi galimybių, su ja atsisveikina ir keliauja ten, kur yra geriau. „Visos šeimos siekia savo atžaloms rasti kuo geresnes ugdymo įstaigas. Tėvai mato situacijas, kurios vyksta visoje šalyje ir supranta, kad turi rimčiau kovoti už savo vaikų ateitį ir išsilavinimą“, – pabrėžia pašnekovas.

Pakalbinta ilgametė vienos iš Marijampolės gimnazijų pedagogė, nenorėjusi, kad jos pavardė būtų viešai skelbiama, šiuo klausimu taip pat teigia turinti tvirtą nuomonę. „Išsilavinimui pinigai ir atstumas neturėtų būti skaičiuojami“, – sako ji.

Kasdien keliauti į mokyklą kainuoja

Statistikos, kiek moksleivių naudodamiesi Marijampolės autobusų parko viešuoju transportu kasmet važiuoja į Marijampolės gimnazijas iš Liudvinavo, Igliaukos seniūnijų, Vilkaviškio rajono, Kalvarijos ir Kazlų Rūdos savivaldybių, nėra. Marijampolės savivaldybės administracijos Aplinkotvarkos ir infrastruktūros skyriaus vedėjos Robertos Kelertienės teigimu, Savivaldybės mokyk-loms priklausančių mokyklinių autobusų yra 18. Jie 2024–2025 mokslo metais vežė 608 mokinius, o likusieji 989 moksleiviai buvo pavežti viešuoju priemiestiniu ar tolimojo susisiekimo transportu, įskaitant Marijampolės autobusų parką ir kitus vežėjus.

Jeigu mokinys gyvena miestelyje, kuris turi gimnaziją ir atstumas iki jos arčiau kaip trys kilometrai, tada kompensaciją pavėžėjimui netaikoma. „Jeigu mokykla yra gyvenamojoje vietovėje ar labai arti jos – transporto išlaidos laikomos nereikalingomis“, – aiškina R. Kelertienė.

Mokiniai, kurie naudojasi Europos mokinio pažymėjimu, vadinamąja „Eurofondo“ kortele, važiuodami vietinio (miesto) priemiestinio reguliaraus susisiekimo autobusais gauna 80 proc. lengvatą, o likusi 20 proc. kelionės kaina yra nekompensuojama, ją susimoka pats mokinys.

Barbora Bieliauskaitė į mokyklą iš Kazlų Rūdos į Marijampolę keliauja traukiniu. „Perku bilietą mėnesiui. Jis su moksleiviams taikoma nuolaida kainuoja 30 eurų“, – atskleidžia pašnekovė. Be to, anot Barboros, mokykla apmoka visą kelionės kainą, todėl didelių problemų dėl pavėžėjimo nekyla.

Marijampolės savivaldybės administracijos Aplinkotvarkos ir infrastruktūros skyriaus vedėja atskleidžia, kad gimnazistams, profesinio ir neformaliojo ugdymo įstaigų mokiniams, kurie gyvena kaimuose ir miesteliuose, 100 proc. kelionės kaina kompensuojama iki 40 kilometrų į priekį ir atgal.

Meidos Ardinavičiūtės gyvenamoji vieta deklaruota Gudelių kaime, o jį ir Rygiškių Jono gimnaziją skiria 26 kilometrai. Tai – net 52 kilometrai, kuriuos reikia įveikti iki mokyklos ir iš jos namo. Pašnekovė pasakoja, kad jai niekada nėra tekę susimokėti už kelionę autobusu į arba iš Gudelių kaimo.

Evitos teigimu, ji ilgą laiką pirko nuolatinius bilietus, kuriems nebuvo taikytos nuolaidos. „Neseniai pasikeitė tvarka ir dabar man su moksleivio pažymėjimu taikoma 50 proc. nuolaida nuolatiniam bilietui iš Kazlų Rūdos į Marijampolę“, – prideda gimnazistė.

Mantvydas į mokyklą važinėdavo viešuoju transportu. Jo teigimu, buvo du pasirinkimai – arba visą mėnesį kasdien rinkti bilietėlius ir atgauti 100 proc. patirtų išlaidų, arba keliauti su mokinio pažymėjimu už pusę kainos ir neatgauti nieko. „Naudojausi galimybe gauti kompensaciją renkat bilietėlius, todėl mėnesio gale pateikdavau juos mokyklos administracijai. Man padengdavo visas išlaidas, kurias patirdavau dėl kelionių į mokyklą ir atgal“, – sako Mantvydas.

Pašnekovas pasakoja, kad pradėjus naudotis viešuoju transportu, visa kelionės iš Kalvarijos į Marijampolę kaina buvo 1,8 euro, vėliau ši kaina pakilo iki 2,4 euro. „Per mėnesį už keliones autobusu tekdavo sumokėti nuo 72 iki 96 eurų. Aišku, vėliau mokykla šią sumą grąžindavo“, – prideda Mantvydas.

Kybartų gyventojo Gražvydo Kivyliaus kelionių į mokyklą istorija kiek kitokia. „Man devintoje klasėje, kaip ir dabar, rūpėjo girliandos, todėl sprendimą persikraustyti gyventi į Marijampolę, priėmė tėvai“, – dalijasi pašnekovas. Anot jo, dar prieš pradedant mokytis Rygiškių Jono gimnazijoje, šeima įsigijo butą Marijampolėje. „Ar pavyko sutaupyti gyvenant čia ir kasdien nevažinėjant iš Kybartų į Marijampolę? Nei taip, nei ne“, – atsako Gražvydas.

Jo teigimu, dėl galimų kasdienių kelionių gal ir susitaupė keletas šimtų per mėnesį, bet kita vertus – jis nuo keturiolikos metų gyveno savarankiškai, turėjo pats rūpintis buitimi, apsipirkti. „Įdėdavo maisto ir mama, ir močiutė, bet vis tiek norėjosi pabūti labiau savarankiškam, pasigaminti ką nors įdomesnio ar užsisakyti maisto į namus, todėl tų išlaidų tikrai būdavo nemažai“, – komentuoja G. Kivylius.

Statistika: kas lieka, o kas išvyksta?

Šiuo metu Kalvarijos savivaldybėje gyvena 447 jaunuoliai, kurių amžius nuo 16 iki 19 metų. Pagal Mokinių registrą, 139 iš jų mokosi Kalvarijos gimnazijoje.

Pagal oficialiosios statistikos portalo duomenis, Vilkaviškio rajone gyvena 1433 jaunuoliai, kurie priklauso 16–19 m. amžiaus grupei. Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos „Rasos“ skyriuje mokosi 22 moksleiviai. Trys iš jų yra devintokai, keturi – dešimtokai. Likusieji eina pirmuosius, antruosius ir trečiuosius socialinių įgūdžių mokymo metus.

Visose kitose Vilkaviškio rajone veikiančiose ugdymo įstaigose, kurios ruošia gimnazistus, mokosi 1261 mokinys. Daugiausia jų – 373 mokiniai – yra devintokai, o mažiausiai gimnazistų – 275 – mokosi vienuoliktoje klasėje.

Kazlų Rūdos savivaldybėje gyvenamąją vietą deklaravę 416 gimnazistai, net 322 iš jų mokosi vietoje veikiančioje Kazlų Rūdos Kazio Griniaus gimnazijoje. Kazlų Rūdos administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėja Ina Živatkauskienė atskleidžia, kad 94 jaunuoliai, kurių amžius nuo 16 iki 19 metų, yra deklaravę gyvenamąją vietą Kazlų Rūdoje, tačiau čia esančių ugdymo įstaigų nelanko arba jau yra išvykę studijuoti.

Igliaukos seniūnijos duomenimis, šiuo metu miestelyje savo gyvenamąją vietą yra deklaravęs 71 16–19 metų jaunuolis, net 70 iš jų mokosi Igliaukos Anzelmo Matučio gimnazijoje.

Liudvinavo seniūnijoje gyvena 263 asmenys, kurie priklauso 16–19 metų amžiaus grupei. Oficialiosios statistikos portalo duomenimis Liudvinavo Kazio Borutos gimnazijoje šiuo metu mokosi 83 gimnazistai.

mokejimai.suvalkietis.lt reklama