Pašnekinti šį žmogų pasiūlė Kazlų Rūdos kultūros centro direktorius Valdas Andriuškevičius. Akcentavo, kad šie metai jam – jubiliejiniai ir kad gražiai dirba su jaunimu, yra aktyvus ir iniciatyvus. Rimanto Gelgotos pavardė tikrai nebuvo negirdėta – kaip ir, manyčiau, daugeliui Kazlų Rūdos žmonių.
Pasirinkimas – nuo vaikystės
Pašnekovas – šito krašto žmogus: augo tuomečiame Kapsuke, mokėsi Jono Jablonskio vidurinėje mokykloje (dabar Rygiškių Jono gimnazija), su jos orkestru 1969-aisiais pirmą kartą dalyvavo dainų šventėje Vilniuje… Pradžią sunkiai atsimena – tik suaugusieji sakydavę, kad dar mažas būdamas „spaudė akordeono knopkes“ ir labai džiaugdavosi. Groti akordeonu pradėjo gal kokių dešimties, o paskui didelę įtaką tolesniam pasirinkimui padarė jau minėtas orkestras – nė nelankęs muzikos mokyklos įstojo į aukštesniąją Juozo Gruodžio muzikos mokyklą Kaune ir vietą širdyje visam laikui užėmė pučiamieji: ir vėliau, jau Vilniuje studijuojant, ir ilgus dešimtmečius grojant įvairiuose kolektyvuose bei pačiam jiems vadovaujant. Įvairios patirtys, bendravimas su skirtingais žmonėmis – kolektyvų nariais, vadovais, moksleiviais – sukaupė nemažai dividendų ateičiai.
…Jei prie mūsų gyvenimo kelių ir takelių kas nors sustatytų ženklus, saugančius nuo pavojingų posūkių ar klaidingų pasirinkimų, nuo jaunatviško maksimalizmo ar nerealių užmojų, dar klausimas, ar viskas sklandžiai ir „be nuostolių“ klostytųsi. Žvelgdamas nuo savo jubiliejinio kalnelio pašnekovas nesako, kad galėdamas grąžinti laiką atgal nedarytų to ar kito, kažką pasirinktų geriau – tiesiog „buvo kaip buvo“.
Svarbiausia, kad visą laiką jis buvo su muzika – arba atvirkščiai. Buvo gyvenimo Aukštaitijoje tarpsnis, muzikavimas kapeloje, buvo gyvenimas Kaune: grojo garsiajame „Ąžuolyne“, kurį ir marijampoliečiai, savo orkestro neturėdami, vienu metu dažnai kviesdavo, kituose kolektyvuose, mokytojavo… Ši patirtis labai praverčia ir šiandien. Nuo 1995-ųjų Rimantas Gelgota Kazlų Rūdoje. Tik skuba pridurti, kad ne jis čia buvo pirmasis orkestro vadovas.
Albumą verčiame atgal
Tų albumų yra ne vienas, brangiausios, žinoma, pačios seniausios nuotraukos, užfiksuotos šventinės apdovanojimų akimirkos. Kukliame leidinėlyje apie Kazlų Rūdos orkestrus rašoma, kad tikslios datos, kada šiose apylinkėse ėmė skambėti pučiamųjų instrumentų orkestras nėra: teigiama, kad tarpukariu Višakio Rūdoje buvo šaulių orkestras, panašus buvęs Ąžuolų Būdoje. Koncertuodavo per šventes, atlaidus, grojo šokiams, dalyvaudavo laidotuvėse (dar pamename šią tradiciją ir daug vėlesniais laikais). Po karo Kazlų Rūdoje kūrėsi įmonės, bėgant laikui jose atsirado ne vienas mėgėjų (meno saviveiklos) kolektyvas.
Tiksliai žinoma, kad 1965 metais tuometėje Remonto mechaninėje gamykloje veikė pučiamųjų orkestras, jam vadovavo Pranas Pečkys, pradėjęs šią veiklą dar nepriklausomoje Lietuvoje Kaune, turėjęs daug įtakos šio žanro raidai Kazlų Rūdoje. Maždaug tuo pat metu ėmė burtis moksleivių orkestras vidurinėje mokykloje, kaip pirmasis vadovas minimas jau garbaus amžiaus mokytojas Kairiūkštis, paskui ilgamečiu orkestro vadovu tapo Algirdas Trečiokas. Jam vadovaujant orkestras išaugo ir kiekiu, ir kokybe (repeticijos vykdavo du kartus per dieną). Kazlų Rūdą jis garsino ne tik renginiuose, bet ir per Lietuvos radiją, televiziją, dalyvavo (tuomet retenybė) tiesioginėje laidoje, 1975 metais tapo dainų šventės laureatu.
Kaip bebuvę, nei vadovo, nei pačių dalyvių gerų norų neužtenka – norint turėti orkestrą be instrumentų neišsiversi, o jie visada kainavo daug… Tad jaunuosius muzikantus rėmė ne tik mokykla (nelengva įsivaizduoti šiandien), bet ir tuomečio Miškų ūkio susivienijimo vadovai: instrumentais, apranga, transportu. Vadovui išvykus 1978 metais kolektyvo vadovu tapo tik ką mokslus baigęs Valdas Kazlas. Jis tęsė tai, kas pradėta, kolektyvas darniai dirbo ir 1985 metais jam buvo suteiktas „Atžalyno“ vardas. Dabar kolektyvai vardus pasirenka patys, kokius nori, o tuomet, norint, kad būtum išskirtinis, reikėjo būti pasiekus iš tiesų aukštą meninį lygį. 1991-aisiais V. Kazlas perėjo į kitą darbą, o ir visose mūsų gyvenimo srityse keletą metų mūsų šalyje būta nemažos sumaišties. Orkestro Kazlų Rūdoje (ir ne tik čia) kurį laiką nebebuvo girdėti…
„Svarbiausia – degančios vaikų akys“
Tad į tokią – buvusio skambesio ir gražių prisiminimų pilną, tačiau emociškai ir visaip kitaip banguojančią – aplinką 1995-aisiais ir atėjo Rimantas Gelgota. „Atžalynas“ buvo atkurtas, jame grojo nemažai mokinių iš ankstesnio orkestro, atgimė šokėjų grupė. Prie jaunimo prisijungė ir suaugusieji, kolektyvo vardas ir muzika vėl skambėjo tuomečio Marijampolės rajono, kitų miestų šventėse, taip pat ir Pasaulio lietuvių dainų šventėje. „Labai palaikė, rėmė Miškų urėdija, galėjome visur išvažiuoti, – prisimena vadovas.
– Tie, kas dirba su mėgėjų kolektyvais, žino kaip tai nelengva, o su moksleiviais – dar ir nuolatinė rotacija. Štai su 50-ąja abiturientų laida iš orkestro išėjo gal daugiau nei pusė muzikantų, šokėjos… Ne mėnesio ar metų reikia, kad buvusį lygį atkurtum. Bet kas mane visą laiką džiugina dirbant su vaikais – tai degančios jų akys. Tie, kurie tikrai nori groti, stengiasi: kitą kartą atrodo, kad iš tavęs tikisi išgirsti kokią paslaptį, burtažodį – ir viskas jau bus taip, kaip reikia. Tai įkvepia, atjaunina. Ir mokytojaudamas, ir dirbdamas su kolektyvais įgijau daug vertingos patirties, galiu įvardinti ir tą paslaptį: tai meilė muzikai, noras muzikuoti, kurti. Tai liga visam gyvenimui, nuo jos vaistų nėra…“
Baigiantis tūkstantmečiui pučiamųjų instrumentų orkestras tapo Kazlų Rūdos kultūros centro kolektyvu. Tai vėl buvo permainų metas, kurį laiką R. Gelgota šiam kolektyvui nevadovavo, vėl dirba nuo 2012-ųjų. Kaip ir kitiems Kultūros centro kolektyvams teko ir blaškytis, laukiant renovacijos pabaigos, bet dabar sąlygos darbui pačios geriausios. Kazlų Rūdos žmonės pagaliau turi modernią kultūros įstaigą (verta apsilankyti ir akiračio praplėtimui), o orkestras – puikiai įrengtas patalpas repeticijoms su gera akustika ir viskuo, ko tam reikia – instrumentų taip pat.
Pastaraisiais metais daug kur koncertuota, dalyvauta, taip pat ir Šimtmečio dainų šventėje pernai, šiemet – XXV Lietuvos pučiamųjų instrumentų orkestrų čempionate Marijampolėje. Orkestras draugauja su kitais kolektyvais, Rimantas Gelgota sako visada žavėjęsis Antano Dziegoraičio darbu Kybartuose: „Mokiausi iš jo, ten tikras, užaugintas orkestras, o ne suburtas, kaip dabar būna, vienam pasirodymui…“ O problemos visur panašios (štai Kaune nėra nė vieno mėgėjiško orkestro), norint sudominti vaikus, jaunimą reikia didelių pastangų. Daug kas priklauso nuo tėvų ir šio orkestro vadovas džiaugiasi jų palaikymu. Kol kas – atostogos, o planuose – jau netolimi koncertai.
Komentarai nepriimami.