…kai šviesa tarsi išsivynioja – ne, dar ne iš storiausių patalų – iš daugybės plonutėlių skraisčių, vienai po kitos leisdama švelniai ištirpti nebūtyje. Nuaudė jas mažiausi verpėjai-audėjai ne tik per tą savaitę, Bobų vasara vadinamą: tris dienas prieš Mykolines ir tris dienas po jų, kai ore plaukiojo spindinčios gijos. Audė gal ir visą (jau beveik ir įpratome kiekvieną kartą sakyti „keistą“) vasarą, nes šios gijos vis pasidriekdavo tarp gėlių ir krūmelių, apipindavo vasaros sūpuokles, pradingdavo ir vėl atsirasdavo.
Gal permainingiems orams mūsų nervus betampant ir mažieji verpėjai-audėjai kartkartėmis sutrikdavo, sunerimdavo – kad tik spėtų jiems patikėtą darbą atlikti… Juk gamtoje visada įvyksta tai, kas turi įvykti: kartais tie vyksmai nuoseklūs, tvarkingai sudėlioti, o kartais – chaotiški (kaip ne vieno mūsų gyvenimai), nulemti to galingojo Visatos dirigento, kurio vardo niekas tiksliai nežino, o jo diriguojamų kūrinių būsimo tempo irgi niekas iš tiesų neatspėja.
…Tas stebuklingas spalio rytas, kai tampa aišku, kad jau tikrai ruduo. Nors iki šiol aplink tiek žalumos, kad nieko kito ir nesinori: ganyti žvilgsnį po žaliausius atolus, aprėpti dar vos vos paspalvintų medžių siluetus, kasdien vis besikeičiančius dėl vėjo, rūko ir šalnų. Ir taip maga šį kitimą – tarsi judesį – užfiksuoti, kad pasigaili nesugebąs tapyti. „Dabar visi fotografuoja – ko nebandai?“ Gal ir galėčiau – bet tai būtų ne tas pats: akimirksnis sustoja, bet to juk neužtenka – gyvybė tebeplevena su krintančiu lapu ar vėjo šuoru su debesimis…
…Tas stebuklingas spalio rytas, kai busdamas iš sapno tebejauti atostogų tingumą (kaip gerai, kad jos vėlyvos), besvarstant apie būsimą dieną ir renkantis tai, kas maloniausia. Be šurmulio, bendrakeleivių. Knyga, kava, „nesveikas“ maistas ar be jo – kaip banaliai tai beskambėtų, ir miško, upės ar didelio vandens muzika. O gal plačiausias horizontas kiek beužmatai – ir siluetas tolumoje. Ateinantis? Nueinantis?
Gal eiti link jo ir paspėlioti, ką sutiksi ar pamatysi? Prisimeni, kad Laiko svarstyklės jau kiek pakrypusios į ramybės (ne tik į tamsos) pusę. Kartu su gamta ir žmogui patariama šiuo metu aprimti – tik ar lengva paklausyti gero patarimo…
…O tas ankstyvo spalio rytas, kai iš rūko per sodą atskuodęs katinas it žaibas nėrė vidun ir iš karto krito miegoti, per dieną neprabusdamas, nešė esminę žinią.
Tikrai prasidėjo ruduo.
NIJOLĖ
Komentarai nepriimami.