Marijampolės dramos teatro vykdomas projektas „Perženk slenkstį“ nuo 2021-ųjų vidurio marijampoliečius kviečia atverti vis kitas teatro meno paslaptis, atversti vis naujus teatro istorijos puslapius. Taip pat – iš arčiau susipažinti su stebuklus scenoje kuriančiais žmonėmis ir patiems prie tų stebuklų betarpiškai bandyti prisiliesti. Mat projektas skirtas besidomintiems teatru ir menais plačiąja prasme: įvairaus amžiaus ir profesijų žmonėms, mėgėjų teatro režisieriams bei jų aktoriams. Visi renginiai – spektakliai, kūrybiniai susitikimai, edukacijos – nemokami. Tik eik, žiūrėk, klausykis – ir turtėk…
Šių metų projekto akcentas – lėlių teatrų festivalis „Stebuklingasis Aladino žibintas“. Tie, kas jau apsilankė ne viename renginių, paliudys, kad tai buvo smagūs, informatyvūs ir, svarbiausia, labai šilti susitikimai. Taip – tai ne vien spektakliai, bet ir pokalbiai, edukacijos, bendra kūryba… Ir ne vien lėlės (beje, mažiau žinoję apie lėlių teatrą džiaugėsi ir stebėjosi atradę, kad šis žanras – ne tik vaikams), bet ir su jomis dirbantys, jas kuriantys žmonės tai įgyvendino.
Kaip sakė projekto „Perženk slenkstį“ sumanytoja, Marijampolės dramos teatro projektų vadovė Nijolė Vasylienė, po ankstesnių metų etapų – susitikimų su profesionaliais aktoriais, jų spektaklių, kūrybinių laboratorijų, V. Šekspyro jubiliejui skirtų renginių (2024 metais), šis festivalis atsirado neatsitiktinai. O jei tiksliau – apie jį galvota, link jo eita ir anksčiau. Nes didžioji visų teatrų kūrybos dalis skirta suaugusiųjų auditorijai. Repertuaruose spektaklių vaikams – tik trys (!) procentai, ir tai daugiausia didžiuosiuose miestuose… „Kaip mes tada išugdysime būsimąjį teatro žiūrovą, mylėtoją ar būsimąjį aktorių, iš kur atsiras poreikis lankytis teatre? Šio festivalio tikslas ir buvo toks: ugdyti ir mažąjį žiūrovą, ir tėvelius ar senelius – visą šeimą. Taip susidėliojo programos žanrų įvairovė, ir buvo be galo džiugu matyti su vaikais atėjusius tėvelius (tikrai daug gražaus jaunimo), senelius. Tapome pažįstami, tapome teatro šeima…
Projektas parodė, kokia įvairi, įtaigi ir netikėta gali būti ir yra lėlių teatro kalba: ji neretai subtiliau, įtaigiau prabyla apie dalykus, kuriuos nusakyti paprastais žodžiais sunku. Mat šiuose spektakliuose kalba žmogus, o vaidina, esmę perteikia ypatinga lėlė. Vaikai viską supranta ir į viską reaguoja nuoširdžiai, jie priima žaidimo taisykles, patys lengvai tampa dalyviais, bendraudami su aktoriais (ar lėlėmis), tampa veikėjais – tik be kaukių. Suaugusieji tarsi dar turi peržengti nepatyrimo, nežinojimo slenkstį. Gaila, kad per mažai pažįstant lėlių teatrą ir jo įvairovę jis vis dar kartais laikomas menkesniu žanru.“
Neatsitiktinai festivalis vadinasi „Stebuklingasis Aladino žibintas“. Tai, sakė pašnekovė, grįžimas prie istorijos: taip vadinosi pirmasis Marijampolės (tuomečio Kapsuko) lėlių teatro spektaklis, parodytas 1958 metų gegužę. Po poros metų teatras buvo perkeltas į Kauną ir tapo šio miesto valstybiniu lėlių teatru. Kai kurie žmonės neišvažiavo ir kartais suburdavo lėlių teatro būrelį kur nors švietimo įstaigoje.
Pastaruoju metu lėlės į Marijampolę sugrįžo: ne vienu įdomiu spektakliu pradžiugino režisierė Milda Mažėtytė-Antanauskienė. „Pasirinkau šį pavadinimą-idėją su mintimi, kad stebuklinga Aladino lempa ilgam nušvistų mūsų teatre“, – sakė Nijolė Vasylienė. Ji pasidžiaugė, kad projektui, kurį iš dalies finansuoja Kultūros taryba, visada pritaria Marijampolės savivaldybės administracija. Remiamos ir kitos iniciatyvos: per miesto šventes ne kartą Poezijos parke jau kvietė „Saldžioji vyšnelė“ – mažųjų teatriniai pasirodymai, renginiai moksleiviams.
…Vienas šiųmečio festivalio renginių – kūrybinė laboratorija, skirta legendiniam aktoriui Vytautui Paukštei (1932–2022), kurio kūrybinis kelias prasidėjo tuomečio Kapsuko dramos teatre 1956-aisiais. Pasak N. Vasylienės, tai gal ir bus pirmasis puslapis būsimo pasakojimo apie šio teatro legendas…
O atėjusieji į prieš keletą dienų vykusį susitikimą su knygos „Pagrindinis vaidmuo – Vytautas Paukštė“ sumanytoja, aktoriaus dukra Ada Paukštyte, iš tiesų tarsi prisilietė prie kai kurių Lietuvos teatro istorijos puslapių… Viešnia sakė, kad knygą stengiasi pristatyti tose vietose, su kuriomis Vytautas Paukštė vienaip ar kitaip buvo susijęs. Marijampolė – taškas, kuriame prasidėjo jo, kaip aktoriaus, kelias, čia suvaidinta dešimtys vaidmenų.
Po šio teatro uždarymo – Klaipėda, visam laikui. A. Paukštytė papasakojo, kodėl gimė ši knyga: „Norėjosi papasakoti apie tai, kas vyko ne tik tėtės, kuris buvo neatskiriama Klaipėdos dalis, bet ir viso šio miesto gyvenime. Teko pažinti tiek įvairiausių žmonių, išgyvenusių begalę tektoninių lūžių, matyti įvairių virsmų… Žinojau, kad ir Vilniuje apie Klaipėdą, teatrą daug ko nežinoma. Norėjau knygos, įsivaizdavau, kad tai turėtų būti lyg pokalbis – bet pati rašiau sunkiai, tik keletą puslapių, todėl džiaugiuosi, kad sutiko padėti Daiva Šabasevičienė, kuri mylėjo aktorių Paukštę, daug žinojo.“
Knygoje daug prisiminimų, spektaklių, kino filmų recenzijų, paties aktoriaus, kuris daug vaidino ir kine, rašinių (tarkime, gastrolių dienoraščiai), laiškų, nuotraukų… A. Paukštytė nuotaikingai pasakojo, kurti vakaro nuotaiką jai padėjo kartu atvykęs Andrius Zalieska-Zala, grupės „Arbata“ vokalistas.
…Šį vakarą pradėjusi ir svečius pasveikinusi Nijolė Vasylienė pristatė ir šio festivalio talismaną – patį Aladiną (Nojus Petruškevičius), švietusį savo stebuklinga lempa visiems renginiams. Jis sakė, kad tai buvo didelis stebuklas ir linkėjo visiems susirinkusiems jais tikėti. „Bet kuris galime būti pasakos herojus“.
arijampolės teatro vadovė Gabrielė Nazaraitė-Masevičienė sakė, kad šis teatras buvo pradžia daug kam – dabar vėl pradžia. „Nauja vizija, kai negalime nubraukti to, kas buvo. Priimti tai ir, jei reikia, taisyti. Paukštė su kitais padovanojo ryškų puslapį teatrui – turime susidraugauti su istorija ir rašyti ją toliau.“
Gal tam padės ir netikėta dovana: Ada Paukštytė padovanojo vieną iš garsiųjų Vytauto Paukštės pypkių…
Komentarai nepriimami.