Cukrinių runkelio kasimo darbai pasiekė piką. Įsibėgėja antrasis runkelių kasimo etapas. Tai – darbų įkarštis ne tik augintojams, bet ir cukrinių runkelių kasimo paslaugą siūlantiems ūkininkams. Valdą Pauliukonį, ūkininkaujantį Valavičių kaime, daugelis Marijampolės krašto runkelių augintojų pirmiausia taip ir atpažįsta – kaip patikimą cukrinių runkelių kasėją. Kelis šimtus hektarų skirtingų šeimininkų laukuose šiemet nukasiantis ūkininkas sako, kad cukrinių runkelių derlius šiemet – neblogas, bet ūkininkų uždarbis – menkas.
Supirkimo kainas smukdo perteklius rinkoje
Paklaustas, kodėl pajamos iš cukrinių runkelių šiemet ūkininkų nedžiugina, V. Pauliukonis teigė, kad pagrindinė priežastis – nestabili cukraus rinka. Pasak jo, šiuo metu rinkoje vyrauja cukraus perteklius. Dėl to fabrikai – tiek Marijampolėje veikiantis Lietuvos cukraus fabrikas, tiek kiti šalies ir Europos gamintojai – negali pasiūlyti palankių supirkimo kainų. Marijampolės cukraus fabrikas naujiems augintojams siūlo 27 Eur už toną, o pastoviems, jau ne vienerius metus tiekiantiems runkelius, – 28 Eur.
– Palyginti, pernai už toną saldžiųjų šaknų fabrikas mokėjo 41 Eur. Ne fabriko tai kaltė – jam priekaištų neturime. Atsiskaitymas, derybos vyksta labai sklandžiai – nieko panašaus į tai, kas buvo prieš keletą metų. Atrodo, naujieji šeimininkai susitvarko puikiai, nepaisant to, kad padėtis rinkoje tikrai ne kokia, – mintimis dalijosi V. Pauliukonis.
Ūkininkas, kuris šiemet kartu su sūnumi augina 60 ha runkelių, paskaičiavo, kad iš hektaro, duodančio 60–70 t/ha derlingumą, žemdirbiams lieka vos 50–100 eurų.
– Tai suma, kuri lieka jau įvertinus technikos amortizaciją, degalų sąnaudas ir kitus kaštus. Uždarbis tikrai menkas. Šiemet ūkininkai runkelius augina labiau iš idėjos, tradicijos, įpročio, bet tikrai ne dėl finansinės naudos, – įsitikinęs V. Pauliukonis.
Dirba dviese su sūnumi
Panašiai kalba ir Būdviečių kaime ūkininkaujantis Juozas Kairys, su kuriuo „Suvalkietis“ bendravo praėjusią savaitę, kai V. Pauliukonis jo laukuose kasė cukrinius runkelius.
– Šiemet bene vienintelė cukrinių runkelių nauda – sėjomaina. Dar ne visas derlius nuimtas, bet jau aišku, kad sezonas silpnas. Nesijaudinu – taip jau būna. Vienais metais sekasi geriau, kitais – prasčiau.
Būna, kad runkeliai padeda „užlopyti“ ūkio biudžeto skyles, bet šis kartas – ne toks, – sakė 30 ha runkelių auginantis J. Kairys ir pridūrė: – Ūkininkus valdo gamta, rinka ir valdžia. Jau seniai tuo įsitikinau ir susitaikiau.
Tądien, kai laukuose sutikome besidarbuojančius ūkininkus, V. Pauliukonio kombainui pavyko iškasti apie 300 tonų J. Kairiui priklausančių cukrinių runkelių. Jiems nugabenti į cukraus fabriką prireikė 18 traktoriaus priekabų.
Valdas Pauliukonis, 2013-aisiais įsigijęs kombainą, kurį laiką jo vairo niekam kitam nepatikėdavo, tačiau jau keleri metai ūkininkui talkina sūnus Dovydas. Todėl užsakovams pageidaujant, D. Pauliukonis kasa runkelius kombainu, o V. Pauliukonis traktoriumi padeda nugabenti juos klientui į cukraus fabriką.
– Kelias dešimtis priekabų vienam nuvežti užtrunka, o dviese darbas vyksta gerokai sparčiau. Džiaugiuosi, kad sūnus domisi žemės ūkiu ir įsitraukia – kartu dirbame, planuojame ir organizuojame ne tik darbus pas klientus, bet ir nuosavo ūkio veiklas, – paaiškino V. Pauliukonis.
Kaip kasti, nurodo klientai
Šiemet V. Pauliukonis su sūnumi ketina nukasti apie 400 ha cukrinių runkelių. Dauguma šių plotų priklauso ilgamečiams, nuolatiniams jų klientams. Laukai driekiasi plačiai – nuo atokiausių Marijampolės iki tolimiausių Vilkaviškio rajono vietovių.
– Prieš 12 metų, kai įsigijau naują kombainą, per sezoną nukasdavau 600–800 ha. Reikėjo, kad technika atsipirktų, mokėjau paskolą – runkelių kasimo mašiną pirkau be jokios paramos. Dabar, kai kombainas jau „atidirbęs“, su sūnumi triūsiame labiau dėl malonumo ir dėl ryšio su senais klientais. Aišku, tai prisideda prie ūkio biudžeto, bet tikrai nėra pagrindinės pajamos. Šiandien man svarbiausia – daugiau laiko ir dėmesio skirti savo ūkiui, perduoti patirtį sūnui, – paaiškina V. Pauliukonis.
Paklaustas, kodėl ryžosi įsigyti brangią įrangą ir imtis uždarbiauti kasant runkelius, ūkininkas sakė, kad norėjo tęsti ilgametę veiklą. Anksčiau jis turėjo seną kombainą, tačiau šiam galutinai sugedus, teko spręsti: pasitraukti iš šios srities ar investuoti į naują techniką. Jis pasirinko tęsti tradiciją.
– Tai – nelengvas darbas. Prasidėjus runkelių kasimo sezonui būtina užtikrinti, kad technika veiktų be priekaištų, nes ūkininkai runkelius į fabriką gabena pagal iš anksto suderintą grafiką. Jei kombainas sustoja – griūva visa eilė. Panaši situacija nutiko ir šiemet: bekasant sulūžo kombaino detalė, kurios Lietuvoje nebuvo. Pavyko suderinti, kad tiekėjas iš Vokietijos ją atsiųstų į Lenkiją, Punską, kur galėjome greitai atsiimti.
Detalę pakeitėme operatyviai ir vėl grįžome į laukus. Tokiais atvejais tenka mąstyti greitai ir iškart imtis veiksmų, kad darbas nesustotų, – darbo specifiką paaiškina V. Pauliukonis ir sako, kad taip pat svarbu išgirsti ir įsigilinti į klientų norus bei pageidavimus. – Vieni prašo nupjauti runkelių lapus aukščiau, kiti – žemiau. Jei kerpės paliekama daugiau, fabrikas tą svorį įskaičiuoja į nešvarumus ir taiko nuoskaitas.
upjovus per giliai, prarandama dalis cukringos šaknies, todėl kai kurie ūkininkai prašo pjauti lapus šiek tiek aukščiau, kad išvengtų nuostolių. Visada pasitikslinu, kaip žmogus pageidauja – kombainu šiuos nustatymus galima tiksliai sureguliuoti.
Komentarai nepriimami.