„Šiandien sunku įsivaizduoti, kaip sužinotume daugelį pas mus vykusių dalykų, jei praėjusiais amžiais popieriuje, o anksčiau kitose medžiagose, nebūtų buvę užrašyta tai, kas vyko, – sako Kauno regioninio valstybės archyvo Marijampolės filialo vedėjas Rimvydas Urbonavičius. – Kalbant konkrečiai – sunku pervertinti Bažnyčios nuopelną dėl to, kad nuo seniausių laikų kruopščiai buvo vedamos bažnytinės knygos: gimimų, vedybų, krikštynų, mirties… Iš jų sužinome ne tik patį faktą ir datą – galime rasti daugybę šalutinių, tarsi nereikšmingų, bet iš tiesų labai svarbių dalykų, į kuriuos gilindamiesi, juos gretindami, ypač žinodami istorinį foną, susidarome vaizdą apie vieno ar kito meto, konkrečios vietovės ir čia gyvenusių žmonių situaciją, įvykius.“
Apie bažnytines knygas kalbėjome neatsitiktinai: jau nuo vasario archyve skaitmeninamos Vilkaviškio vyskupijos bažnytinės knygos. Tai prieš ketverius metus įvykusio Lietuvos vyskupų konferencijos ir Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnybos susitarimo rezultatas. Kaip sakė R. Urbonavičius, darbas šalyje vyksta jau seniai, dabar atėjo eilė ir mūsų vyskupijai.
Jis apgailestavo, kad istorijos vingiuose labai daug ne tik šių knygų, bet ir kitų krašto archyvinių vertybių prarasta – sudegė per gaisrus, pateko svetur. Priskaičiuojama apie 400 Vilkaviškio vyskupijos parapijų knygų. Jas atsargiai varto ir į skaitmeninį formatą perkelia trys skaitmenintojos: Rasa Gurčytė, Daina Karlonaitė ir Viktorija Sketerytė. Jos dirba jau ne pirmoje vietoje ir pastebi, kad skirtingų regionų bažnytinės knygos labai skiriasi.
„Seniai domiuosi istorija – ir savo krašto, ir kitų, o šiose knygose tiek daug randi… Čia neišsemiami šaltiniai – sužinai ne tik faktus, bet paaiškėja pavardžių, vardų kilmė, jų raida: polonizacija, rusifikacija, santvarkų kaita pavardes vertė keisti, kiti keitė jas patys dėl savų motyvų. Štai apie vietovardžius sukurta visokiausių legendų, o beverčiant knygas paaiškėja, kad kokio kaimo pavadinimas kilo nuo čia įsikūrusio žmogaus vardo ar pavardės – nebuvo jokių stebuklų.“
Pačios seniausios knygos, kurias teko vartyti, – 1629–1700 metų, o Vilkaviškio vyskupijos – 1898 metų aplinkraščiai. Buvo rašoma lotyniškai, vėliau lenkiškai. Lietuviški įrašai atsirado atkūrus Nepriklausomybę 1918 metais, bet kartais ir ankstesniuose įrašuose pasitaiko lietuviškų raidžių ar galūnių.
Šios knygos pasakoja ir didžiąją istoriją – karus, epidemijas, sukilimus, ir atskirų parapijų bei šeimų istorijas. Tuokiantis ar krikštijant būdavo užrašoma daug informacijos apie žmones, net smulkmenos. Pavyzdžiui, Garliavos didikas Juozas Godlevskis dažnai būdavo krikštatėviu, tačiau savo vaikų čia nekrikštijo – matyt, vykdavo į kitus dvarus.
Rasa Gurčytė sako, kad kolegos galėtų rengti konkursą: užsimerkę, tik palietę gali atspėti, kurio laikmečio knyga. Jos visos skirtingos, o popierius ir rašalas – ypatingos kokybės, atlaikę šimtmečius. Vis dėlto dirbti reikia atsargiai – kartais lapai tiesiog byra, o plonas knygas tenka dėlioti po gabalėlį.
Rimvydas Urbonavičius džiaugiasi projektu – tai, kas glūdi šiose knygose ir buvo prieinama tik nedaugeliui, dabar bus atvira visiems, taip pat ir giminės šaknų ieškantiems žmonėms. Svarbiausia – informacija bus apsaugota nuo sunaikinimo. Juk ir šiandien sudega bažnyčios ar vienuolynai su visomis vertybėmis.
Projektas bus baigtas kitais metais – tada bus galima susipažinti su septynių vyskupijų bažnytinėmis knygomis iki 1921 metų. Pagal asmens duomenų apsaugos reikalavimus, viešinti galima tik praėjus 100 metų nuo įrašų sukūrimo.
Nijolė LINIONIENĖ
Komentarai nepriimami.